Fidget Spinner – EDC dalis

Manau, Fidget spinner banga jau nusirito, bet parašyti apie juos norėjosi vis tiek. Manasis pas mane atsidūrė kaip dovana ir yra RAIDOPS prekės ženklo gaminys. RAIDOPS gamina keletą jų versijų (asortimentas >>>). Jei kartais ką nors domintų, kreiptis galite čia >>>

Lietuvoje Fidget spinner’iams populiarėjant, supratau, kad apie juos buvau jau girdėjus ir netgi trumpai užsiminus šiame blog’e, rašant apie RAIDOPS ir jų dalyvavimą šių metų IWA (vykusį kovo mėnesį). Fidget Spinner jau buvo ant bangos tuo metu kitose pasaulio šalyse.

Fidget Spinner taktiniame kontekste minimas kaip EDC produktas, tad jį galima rasti pas keletą gamintojų, pvz: TI-EDC, NTOdesign, BastionGear, NeoTactical ir kt. Turiu prisipažinti, kad apie šiuos brand’us nieko nesu girdėjusi, bet būtent paskutinysis iš tiesų sudomino, nes gamina įdomius antsiuvus, tuo tarpu fidget spinner pas juos pats paprasčiausias ir nelabai tinkantis prie EDC produktų.

Fidget Spinner istorija

Pagal kai kuriuos šaltinius, išradėja vis dar laikoma Catherine Hettinger. 1993 m. ji užpildė patento paraišką ir 1997 m., jos “besisukančio žaislo“ patentas buvo patvirtintas. Patento galiojimas baigėsi 2005 m. ir ji neišgalėjo sumokėti pratęsimo. Catherine Hettinger buvo susitikusi su HASBRO žaislų gamintojų atstovais, bet jie jos idėja nesusižavėjo. Tiesa, šiuo metu HASBRO pardavinėja fidget spinner’ius.

Bloomberg užsakė, kad du patentų ekspertai peržiūrėtų Hettinger idėją/patentą besisukančiam žaislui. Ekspertai buvo skeptiški ir pareiškė, kad jiems neatrodo, jog tuometinis sukutis yra iš ties panašus į dabartinius populiariuosius fidget spinner’ius (šaltinis >>>).

2015 m. Scott McCoskery sukūrė Torqbar. Dirbdamas IT sferoje, Scott’as pastebėjo poreikį turėti kažką rankose/kažką veikti (tarkim spaudžioti tušinuką, ar daryti kažkokius pasikartojančius veiksmus). Bandydamas užpildyti pastebėtą poreikį, jis susikūrė tikslą – padaryti kažką, kas būtų pakankamai mažas ir leistų rankoms būti užsiėmusioms (šaltinis >>>). Taip atsirado dviejų atšakų spinner’is. Žaisliukas buvo gaminamas iš brangesnių ir kokybiškesnių medžiagų ir įgavo “the iPhone of Desk Toys“ pavadinimą.

2016 m. kompanija, kurios pavadinimas Fidget360 pradėjo gaminti trijų atšakų spinner’ius. Verslą pradėjo spausdindami spinner’ius per mokyklos 3D printerį ir pardavinėdami produktus per Instagram. (šaltiniai: 1; 2)

Kai kurie gamintojai pažiūrėjo į spinner’ius ir kitaip.. Labai smagi Magpul spinner reklama, su idėja prisikabinti suktuką prie snaiperio, kad laukiant aukos, o jai vis nepasirodant, būtų galima “papramogauti“.

Thumbnail

Ar taktiniai spinner’iai kuo nors skiriasi nuo paprastų?

Atsakymas – ne. Kai tik pradėjau rašyti šį blog’ą, kažkoks komentatorius parašė, kad jam labai nepatinka, kai visur pridedamas žodis “taktinis“, tarsi bandant pridėti kažkokias spec. savybes. Na, blog’o atveju, kadangi nusprendžiau rašyti skirtingomis temomis, tai toks pavadinimas man tiko. O spinner’io atveju – tiesiog bandoma jį įpaišyti į papildomas rinkas.

Svarbu ir smagu, jei daiktas būna kokybiškas, pagamintas iš geresnių medžiagų, bet tą daro ne tik taktiniai brand’ai.

Reklama

WNDSN

Netikėtai atrastas prekės ženklas, pamatytas žiūrint taktinių aksesuarų nuotraukas Instagrame. Nusprendžiau išbandyti ir atsisiųsti vieną jų daikčiukų.

Produktai
Individualizuotos navigacijos priemonės, daugiafunkciniai įrankiai, metrologijos ir apšvietimo sprendimai, ekspedicijos suvenyrai ir antsiuvai.

Misija
Praktika sukauptų žinių taikymas, siekiant sukurti svarbiausius įrankius ir technikas, leidžiančius pasinerti į iškylančius nuotykius. “Wndsn“ reiškia nuotykius, gamtos ir žmogaus sukurtų iššūkių įveikimą, taip pat skatina pasitikėjimą savimi ir dėmesingumą.

Dizainas
Mes kuriame paprastus, tačiau praktiškus įrankius, kurių nepagaminsi “iš lempos“, kai jų labiausiai prireiks. Paprastai jie panaudotini retai ištinkančiose, tačiau dideles pasekmes turinčiose situacijose, kur jų labiausiai ir reikia.

Mūsų gaminių dizainas yra įkvėptas Bauhaus architektūra: visos detalės tikslios, turinčios konkrečią prasmę, neatsitiktinės. Kaip kalbos sudarytos iš įvairaus, tačiau vientiso žodyno bei gramatikos, taip ir mūsų kūriniai atlieka įvairias funkcijas, susidaro iš skirtingų, tačiau suderintų medžiagų. Būtent siekiamos funkcijos apibrėžia gaminių formas.

Legenda
Windson remiasi Norseman legenda apie stiprių vėjų ir jūros sūnų. “Badass“, galingas, piktas ir gražus, kietas, bet ne per daug poliruotas.

Svetainė >>>

WNDSN XPD DISTANCE NOMOGRAPH (atstumo matuoklis)

distance card

WNDSN kortelės matuojančios atstumą paruošimas veiklai apima siūlo pririšimą prie kortelės. Siūle užrišamas mazgelis žymintis 57,3 cm (šis atstumas nurodytas gamintojų ir reikalingas tiksliam atstumo matavimui). Taip pat galima pasižymėti dar vieną tašką, kuris sudaro pusę atstumo, jei matuojamo daikto/pastato aukštis būtų didesnis ir reiktų kortelę laikyti arčiau. Žymių/mazgelių galima pasidaryti ir daugiau, tiesiog reikia atsiminti proporcijas tiksliam skaičiavimui.

Norint naudotis atstumo matuokliu, reikia žinoti matuojamo objekto aukštį. Taip pat įmanomas ir atvirkštinis procesas – jeigu žinomas atstumas iki matuojamo objekto, tada galima sužinoti jo aukštį.

Matavimo principas: išsirenkamas matavimo objektas ir matavimo lygmuo (atstumu 57,3 cm ar mažesniu), kad matuojamo daikto aukštis nuo jo apačios iki viršaus būtų išmatuotas pagal kairiąją kortelės pusę. Pagal mano pavyzdį ir nuotraukas matyti, kad buvo pasirinktas saulės laikrodis Nidoje, kurio aukštis yra žinomas, t.y. 13,8 m. Išmatuotas saulės laikrodžio aukštis pagal kortelę – 5,7. Tada siūlu nuo šios žymės nuvedama iki dešinės pusės 1,4. Atstumą atspindi viduryje esanti kreivai einanti linija ir būtent ta vieta per kurią eina siūlas atspindi atstumą. Šiuo atveju ta būtų 14 metrų; kadangi siūlas buvo prieš matavimą trumpinamas per pusę, tai dabar gautą atstumą reikia dauginti iš dviejų. Gauname 28 metrus.

“Gyvatė“ pajūryje

Savaitgalį besivažinėjant su draugais dviračiais pajūryje (Kuršių Nerijoje), vienas iš draugų grįžo į vietą su gyvatės nuotrauka. Buvau labai pikta, kad aš ją praleidau, tad sėdau ant dviračio ir myniau jos ieškoti atgal..

Ir ką gi suradau! Buvo iš tiesų netikėta, pamatyti gyvačioką sau smagiai besišildantį tiesiog šalia jūros ant smėliuko (kokiu 1-1,5 metro nuotoliu nuo jūros). Žinant, kad Lietuvoje būna tik trys gyvūnėliai panašūs į gyvates, nusprendžiau, kad saulėje besikepina gluodenas.

gluodenas 3

Jis sau visiškai ramiai gulėjo ir nekreipė dėmesį į mane, bandančią jį visaip nufotografuoti. Kad ir nelabai gražu, bet su ant smėlio rasta plunksna pabandžiau jį pajudinti ir žiūrėti, kaip jis reaguos. Mažasis bekojis driežas pradėjo kaišioti savo liežuvėlį ir po biškutį judėti. Nei jis skubėjo dingti iš vietos, nei ką, tiesiog rangėsi ir tiesiog krutėjo.

gluodenas su liežuviu

Iš tiesų, beveik kiekvieną vasarą leidžiu Nidoje, tačiau gluodeną ten sutikau pirmąjį kartą. Galbūt jis jautėsi gana saugus atviroje vietoje, nes žmonių buvo nedaug, vieta nepernelyg populiari. Kas keisčiausia, kad važiuojant pajūriu toliau, sutikome ir antrąjį gluodeną, tad greičiausiai jie visi mėgsta pasimėgauti bangų ošimu ir smėliu.

Trumpai, kas tas gluodenas.. Panašus į gyvatę gyvūnėlis, kurio ilgis dažniausiai būna apie 30 cm. Dėl savo žvilgančio kūno jie vadinami geležinėm, varinėm gyvatėm. Tačiau gluodenas ne gyvatė, o bekojis driežas. Nenuodingas. Turi dvišakį liežuvį. Gyvena iki 9-12 metų.

gluodenas ir mano kojos

Kuo skiriasi nuo gyvatės.. Akių vokai judantys, uodega ilga ir lengvai nulūžta, galūnės išnykusios, odą keičia lopais, o ne neriasi kaip gyvatės. Gyvatė už gluodeną gerokai ilgesnė, jos galva yra trikampė ir raštuota.

Mano galva, gyvatę sutikti šansų daug mažiau ir greičiausiai ji turėtų atrodyti aršesnė, nei šis tiesiog paatostogauti užsimanęs padarėlis.

Pikal / Pakal / P’kal peilis

Nuotraukoje matomas peilis yra Joe Watson Pikal (Titanium). Joe Pikal titaninė versija leido padaryti peilį labai lengvu ir atspariu rūdims. Rankena apsukta virvėmis, kas padaro peilį labai patogiu laikyti ir naudoti (šaltinis >>>)

Kas tas keistas Pikal peilis ir kas per gamintojas jį pagamino, pabandysiu trumpai aprašyti.

Pikal/Pakal

Pikal/Pakal Visajų (Filipinų salyno) dialektu reiškia “prapjauti“ ar “įpjauti“ (angl. rip). Tai yra unikalios formos peilis, kuris yra ypatingai pavojingas tose rankose, kurios yra įgudusios naudotis tokio tipo peiliu. Pikal peilis yra atvirkščios geležtės peilis, kuris turėtų būti laikomas atvirkščiai – angl. ice pick/ liet. ledo kirstuko principu. Tai reiškia, kad aštrusis peilio kraštas turėtų žiūrėti atbulai. Technika apima “durti ir pjauti“ judesius (šaltinis >>>)

Tai yra mažo nuotolio kovoms skirtas peilis, pagrindas – savigyna. Anksčiau rašiau apie Clinch Pick peilius, kurie taip pat pagaminti remiantis Pikal peilio dizainu/principais.

Pasitaiko ir tokių Pikal peilių, kurie būna aštrūs iš abiejų geležtės pusių. Mano supratimu, jie turėtų vadintis jau kitaip, nes tradicinis Pikal turi tik vieną pjaunančią pusę.

Pastebėti trūkumai: tinka tik mažo nuotolio kovoms; nėra universalus peilis; kartais sunku pritaikyti prie kitų įrankių/daiktų, nes dauguma jų nepritaikyti atvirkštiniam peilio laikymui (šaltinis >>>)

Atvirkštinio peilio laikymo (angl. reverse grip) variacijos:

  1. “įprastinis“ atvirkštinis peilio laikymas – tiksliau atvirkštinis peilio laikymas ašmenimis į išorę (angl. reverse grip edge out/ RGEO). Ranka “apsivynioja“ peilio rankeną tarsi imituojamas kumščio darymas, peilio ašmenys orientuotos nuo dilbio.
  2. Ledo kirstuko peilio laikymas – tiksliau atvirkštinis peilio laikymas ašmenimis į vidų (angl. reverse grip edge in/ RGEI), kai ašmenys orientuotos į dilbį. Dar vadinamas pikal ar pakal laikymu.

Kitais žodžiais tariant RGEO taikomas, kai peilio ašmenys žiūri nuo peilį laikančio žmogaus, o RGEI – į peilį laikantį žmogų. (šaltinis >>>)

Apie Joe Watson

Peiliais besidominčius žmones galima skirstyti į dvi kategorijas: kolekcionieriai ir naudotojai. Būtent naudotojais vadinami tie žmonės, kurie užsiima rimtais reikalais -peilis ir treniruotės su peiliais yra jų rutinoje. Greičiausiai žmonės, kurie kalba apie Joe Watson, yra būtent naudotojai. Jo peiliai yra rankomis pagamintos savigynos priemonės. (šaltinis >>>)

Joe Watson tikslas yra paprastas: kurti kokybiškus, rankų darbo pjaunančius įrankius, pritaikytus kasdieniam naudojimui ir nešiojimui. Kiekvienas peilis yra žingsnis po žingsnio pagamintas paties Joe ir naudojantis tik iš JAV gautomis medžiagomis.

Žmonėms, kuriems patinka laužtuvai ar atsuktuvai, šis peilių gamintojas netiks. Jo peiliai yra skirti pjovimui ar dūrimui.

Joe Watson’o istorija:

“Aš originaliai pradėjau savo “karjerą“ šioje srityje, atlikdamas peilių ir jų dėklų modifikacijas. Augdamas, negalėjau sau leisti pagal užsakymą padaryto peilio, tad stengiausi modifikuoti pigius fabrikinius peilius kaip tik geriausiai galėjau. Pagrindinė problema, kurią atradau, įstojęs į kariuomenę, buvo peilių dėklai. Dauguma jų buvo nepritaikyti naudojamai įrangai ar ypatingai nepatogi greitam panaudojimui ar saugiam laikymui. Pradėjau gaminti kydex dėkliukus fabrikiniams peiliams ir tokių peilių geležčių ir rankenų daline apdaila. Tai dariau, kad peiliai užimtų mažiau vietos ir atliktų pjovimo funkciją geriau. Visgi fabrikiniai peiliai turi labai prastą terminį apdorojimą ir dažniausiai yra paruošiami naudojant lazerinį pjovimą, tad jų ašmenys neišsilaiko ilgai. Aš supratau, kad nusipirkęs peilį iš įgudusio gamintojo, gausiu kokybišką produktą pagamintą taip, kaip aš noriu. Tačiau taip pat aš mokėčiau papildomai už nepriekaištingą apdailą ir estetines detales, kurių aš asmeniškai nenoriu. Taigi, nusprendžiau gaminti savus peilius, kurie turėtų gerą pjovimo geometriją, puikų terminį apdorojimą, priimtiną peilio apdailą.

Mažas fiksuotas peilis visada man buvo geriau nei folder’is. Jie visada greičiau gali būti panaudojami, nepraranda savo savybių patekus smėliui, juose nėra varžtukų, kurie atsisuktų ar kuriuos būtų galima pamesti“ (šaltinis >>>)

Aprašymas ir nuotraukos >>>

Video >>>

Atradimas – unikalių antsiuvų gamintojai lietuviai!

Nors atradimas jau kaip ir nelabai naujas, bet tik dabar atsirado laiko ir noro pasidalinti apie juos. Svetainė: www.patch-shop.com.

Tai specializuota elektroninė antsiuvų parduotuvė, teikianti siuvinėjimo paslaugas. Pagrindiniai privalumai: priima individualius užsakymus be minimalaus užsakymo dydžio; siūlo įvairius antsiuvų variantus; siunčia prekes ne tik Lietuvoje, bet ir į užsienį; pakankamai nebrangu; siunčia individualių užsakymų maketus, kuriuos pagal poreikį dar galima koreguoti.

Trūkumai: vėluoja su terminais; nelabai maloniai bendrauja el. laiškais ar Facebook; nesiūlo mažų antsiuvų.

Kaip juos atradau? Per visagalį Facebook.. Tuo metu jie skelbė žaidimą, kurio aš aišku nelaimėjau, tačiau nusprendžiau išbandyti keletą skirtingų jų teikiamų antsiuvų variantų.

Paprasčiausias variantas yra jų parduodami šabloniniai antsiuvai su užrašais ar paveiksliukais. Man labiausiai patiko, kad jie turėjo tokią antsiuvų kategoriją kaip “filmai/žaidimai“, kurioje atradau man labiausiai patikusį Planet Express antsiuviuką. Taip pat jie siūlo ir antsiuvą su Ghostbusters, Umbrella Corporation ar Dragon Ball.

IMG_2647

Antrasis variantas iš serijos “Tavo tekstas“. Kai pasirenki šabloninį antsiuvo dydį ir formą ir gali užsiprašyti savo originalaus užrašo. Apie vieną iš tokių antsiuvų jau rašiau kai dalinausi įspūdžiais apie antsiuvus su termo plėvele (būtent užsakytą per juos). Prisiminti arba šiaip paskaityti galima čia >>>.

Užsisakant bet kokį antsiuvą per patch-shop, galima visada rinktis, koks antsiuvo tvirtinimo būdas: be tvirtinimo; su Velcro (+1 EUR), su termo plėvele (+1 EUR).

Na, ir trečiasis buvo pagal mano individualų užsakymą – turėjo būti mažiukas kvadratinis antsiuvas su eglute. Paveikslėlį radau internete ir nusiunčiau jiems, neįsivaizduodama, kokia bus kaina už vienetinį pagal mano maketą padarytą mažą antsiuviuką. Taigi, antsiuvo prašiau 2,5×2,5cm su Velcro tvirtinimu (užsidėti ant TAD džemperio, mažų gamykliškai paliktų Velcro vietų antsiuvams) ir gavau pradinę kainą – 8 EUR (už individualų užsakymą su viskuo). Tačiau nutiko, kai kas dar geriau – visų pirma, tai gavau net du maketus su skirtingomis eglės spalvomis ir galėjau išsirinkti tą, kuris labiau patiko, o visų antra, kadangi leidau jiems mano antsiuvą įsikelti į jų eshop’ą, kaina nukrito iki 3,90 EUR.

IMG_2649

Ir dar keletas mano naujųjų spec. antsiuvų su Rick and Morty ir zuikiu su dujokauke:

Mano mažoji mėgstamiausia kuprinė..Tasmanian Tiger!

Nusprendžiau pasidalinti savo kelioniniu džiaugsmu – Tasmanian Tiger kuprine. Maža, bet talpinanti viską, kas reikalinga trumpoms kelionėms. Ji pastaruoju metu keliauja visur su manim, 50km pajūriu, Černobilis, Slovakijos kalnai, pasivaikščiojimai po Lietuvos ir Prancūzijos fortus.. Esu gana išranki kuprinių stiliui, nes dauguma jų grėmėzdiškos arba visiškai paprastos, bet ši stilistiškai man tinka labai..Vienintelis minusas – per mažai vietos antsiuvams (tiksliau jos iš viso beveik nėra, bet ją galima pasidaryti) ir, kad nėra šoninių kišenių gertuvei/gėrimams, kad šiuos būtų galima pasiekti neatsegant kuprinės skyrių.

IMG_0542

Taigi šiek tiek apie patį Tasmanian Tiger..

TASMANIAN TIGER – taip pat vadinamas Tasmanian wolf – buvo didžiausias mėsėdis sterblinis gyvūnas Australijos žemyne. Tai buvo mažo vilko dydžio žvėrelis, kuris gavo savo pavadinimą – TASMANIAN TIGER – dėl dryžuoto kailio, kuris tarnavo kaip kamufliažas. Gyvūnas buvo plėšrūnas – nelabai greitas, bet labai ištvermingas, persekiodavo grobį, kol šis pavargdavo ir tada galėdavo jį sučiupti. Gyvūnėlis turėjo puikius dantis ir burną, kuri galėjo atsiverti iki 180 laipsnių.

Sakoma, kad TASMANIAN TIGER išnyko nuo Australijos žemyno paviršiaus nuo 1930 metų. Paskutiniai palikuoniai dar gyveno Tasmanijos saloje. 1966 m. buvo atidaryta didelė šventovė siekiant išsaugoti šią rūšį. Jau seniai joks TASMANIAN TIGER nebuvo pastebėtas, tačiau nemažai žmonių mano, kad šiems gyvūnams pavyko išgyventi…

Šiose legendose minimi konkretūs gyvūno bruožai – noras išgyventi, medžioklės instinktas, puikus kamufliažas, sumanumas, stiprybė ir ištvermė. Šie požymiai paskatino produktų pavadinimą – TASMANIAN TIGER. Kad legenda gyvuotų ir toliau! (šaltinis >>>)

TASMANIAN TIGER dabar yra žinomas karinio ar policijos taktinių pajėgų įrangos gamintojo prekės ženklas. TASMANIAN TIGER labiausiai pasižymi plačia kuprinių pasiūla, sukurdami įvairius poreikius tenkinančius produktus. Tai apima tiek individualių žmonių kelių savaičių misijoms skirtas kuprines, tiek snaiperių kuprines, tiek dideles kuprines skirtas transportavimui, pirmos pagalbos kuprines ar funkcines kuprines kiekvienai dienai (šaltinis >>>)

Produktų dizainai kuriami Dasing netoli Augsburg (Vokietijoje), gaminami Vietname ir parduodami visame pasaulyje (šaltinis >>>)

Tasmanian Tiger ROLL UP BAG

Prisipažinsiu, kad tik rašydama šį straipsniuką, sužinojau, kad ši kurpinė gali patogiai susipakuoti – niekada anksčiau to nedariau ir vargu ar darysiu kada nors ateityje, bet funkcionalumą jau išbandžiau – tiesa ir veikia.

IMG_2640

Pagal aprašymus, kuprinėje telpa 6 L, bet nieko panašaus ten nelaikiau ir nenešiojau, tačiau aprašymais tikiu. Man puikiai telpa didelis fotoaparatas, gertuvė ir dar knyga.

Kuprinė yra labai lengva, tačiau medžiaga patvari ir stipri.

Priekyje yra užtrauktuku užsegamos kišenėlės, patogiam dažnai naudojamų daiktų laikymui.

Atominis bunkeris

Atominis bunkeris įkurtas 6 m gylyje po žeme (Kaune, Vilijampolės mikrorajone, Raudondvario pl. 164A) – sovietmečio civilinės saugos įtvirtintoje slėptuvėje, skirtoje karo, stichinių nelaimių atveju žmonėms apsaugoti. Slėptuvė priklausė Kauno „Aido“ gamyklai. Čia įrengtos tinkamos inžinerinės sistemos (vėdinimo, šildymo, vandens ir elektros tiekimo, nuotekų šalinimo, ryšių).

Tik nusileidus į bunkerį – pirmiausia akys užkliūna už autentiškų išgaubtų metalinių durų. Kaip pasakojo pats idėjos autorius, tai toks sprendimas yra tam, kad paplitusios kenksmingos medžiagos (jei būtų panaudoti kažkokie specifiniai ginklai), “nesustotų“ ties durimis, bet darytų lanką, jas pasiekus.

Praėjus pro duris, pasitinka sovietmečiu dvelkianti didelė patalpa su daugybe sovietinių aksesuarų – stalai, kėdės, paveikslai, plakatai. Pirmas įspūdis, kad tik tiek ir tepamatysime ir darosi šiek tiek liūdna ir niūru, nes komentarai apie atominį bunkerį iš tiesų neblogi. Tačiau bunkeryje slepiasi dar bent trys mažesnės patalpos iš kurių, žinoma, pati įspūdingiausia su sekimo technika ir dujokaukių kolekcija (dujokaukių istoriją ir nuotraukas iš Atominio bunkerio galima pamatyti čia >>>).

Kokio laikotarpio technika eksponuojama bunkeryje? Iš esmės, laikotarpis gana platus. Technikos galima pamatyti tiek iš abiejų pasaulinių karų, tarpukario, Šaltojo karo ar net dabartinių laikų.

Pagrindinė muziejaus idėja – žmonijos apsaugos istorija. Čia yra sukaupta pati įvairiausia apsisaugojimo technika. Eksponatai gauti iš privačių kolekcijų, kai ką padovanojo pavieniai entuziastai. Prie ekspozicijos kūrimo prisidėjo Lietuvos kariuomenės vadai, atsargos karininkai. Idėjos autorius – verslininkas Julius Urbaitis.

Daugybės slaptų sekimo prietaisų patalpa

Tai unikali kolekcija, kurioje paviešinta slapta sekimo įranga ir prietaisai, naudoti NKVD, KGB ir milicijos spec. tarnybose.

KGB naudota sekimo technika priminė kažką panašaus, ką rodė filmuose apie Džeimsą Bondą. KGB jėgos struktūros Sovietų Sąjungoje ne tik persekiojo paprastus žmones, bet visiškai nepasitikėjo savo bendradarbiais ir sekė juos tiek oficialiais, tiek neoficialiais būdais. KGB, Valstybes saugumo komitetai visada turėjo pačią naujausią ir technologiškai inovatyviausią techniką bei profesionaliai paruoštus savo srities specialistus, karininkus, agentus. Morališkai pasenusi KGB sekimo technika buvo griežtai sunaikinama pasirašant specialius aktus, o dalis technologijų perduodama naudojimui karinei pramonei. Muziejuje galima rasti nešiojamų slapto radijo ryšio priemonių, radijo siųstuvų ir imtuvų, ryšio blokatorių, pelengatorių, nuotolinio pasiklausymo įrangos, pasiklausymo „blakių“ ir jų aptikimo prietaisų, slaptus diktofonus ir magnetofonus, slapto fotografavimo minifotoaparatus, užmaskuotas slaptas video filmavimo kameras.

Labai gaila, bet ekskursijos metu, pasakotų istorijų visai nesižymėjau, tad daug kas visai neliko galvoje, arba liko nuotrupos, kurioms dabar pagrindimo rasti negaliu. Dalinuosi nuotraukomis ir trumpais aprašymais prie kai kurių iš jų.

IMG_1002Vokiečių karių vaistinėlė. Lyginant su Sovietų karių vaistinėlėmis, ši labai aprūpinta ir visapusiška
IMG_1007Sovietų Sąjungos dozimetrai. Muziejaus įkūrėjas pasakojo, kad jam buvo labai sunku gauti pilną (visos komplektacijos) tokį dozimetrą, nes Sovietų Sąjungoje lyg ir buvo priimtas įsakymas dozimetrus padaryti neveiksniais, kad žmonės negalėtų tikrinti radiacijos lygio

Dabar tiesiog keletas visokių aparačiukų:

Nacistiniai aparačiukai su svastikomis:

Paskutinėje nuotraukoje yra spausdinimo mašinėlė, kurios skaičiaus “5“ antroji funkcija yra “SS“
IMG_1018
TGK-3. Elektros generatorius – žibalinė lempa. Buvo naudojamos radijoms, vietoj baterijų. Veikia cheminių elementų ir temperatūrų skirtumo pagrindu. Tie metaliniai aplinkui ir atlieka ataušinimo vaidmenį – taip temperatūrų skirtumas didesnis ir didesnis efektyvumas.

Dar keletas daikčiukų be istorijų:

Ir keletas su trumpais paaiškinimais:

IMG_1036
Vienas iš pavyzdžių, kaip buvo laužiami veidrodinių fotoaparatų kampai. Esmė tokia, kad žmogus naudodamasis tokiu fotoaparatu, nors nusitaikydavo fotografuoti tarsi priešais save, bet fotografuodavo daiktus/žmones esančius šone jo ar pan.
IMG_1037
Milteliai su radiacija, kuriais buvo žymimi pinigai, kuriuos norėta sekti. Aišku šie milteliai sukėlė daug šalutinių poveikių ir dabar vertinami labai neigiamai.
IMG_1038
Knygoje paslėpta sekimo technika
Agentų naudojami peiliai su spyruoklėmis, kad geležtės esant reikalui iššoktų
IMG_1048
Kairėje matyti tarsi vielutė, kuri iš tiesų buvo naudojami įrašinėti medžiagą – kadangi sekimo technika vis mažėjo, tad reikėjo rasti ir mažesnę įrašymo medžiagą
IMG_1046
Fotoaparatų maskavimo kaip sagų pavyzdžiai
IMG_1047
Cigarečių pakeliuose įmontuoti fotoaparatai Kiev slaptų fotografijų darymui
Fotoaparatų slėpimo už diržo sagčių pavyzdžiai
IMG_1055
Viena iš šios tašės “kojų“ taip pat yra užmaskuotas objektyvas

Ekskursija labai patiko ir labai rekomenduoju žmonėms, kurie domisi tokiais dalykais. Ekskursijos metu galima išgirsti daug įdomių ir neįtikėtinų istorijų, o stebint dar senais laikais naudotas technikas neapleidžia baimė ir keistas jausmas, kad dabar sekimo įranga yra juk tik dar pažangesnė..

Atominio bunkerio svetainė

Kelioninė viryklė

Žygiams pritaikyta mini dujinė viryklė pas mane atsidūrė visai ne dėl planuotos išvykos į gamtą, o dėl to, kad namuose buvo reikalinga pašildyti stiklinį indą kavai, kurį galima šildyti ilgai ir nuobodžiai su žvake arba greitai ir patogiai būtent su tokia ar panašiomis viryklėmis.

Šiaip nagrinėjantis viryklės aprašymą, draudžiama naudoti ją viduje, tačiau bent jau kol kas jokių nutikimų ar incidentų nebuvo ir viskas veikia tinkamai ir be apsinuodijimų dujomis.

Mažosios žygiams skirtos viryklės dažniausiai būna dviejų rūšių:

  • dedamos tiesiogiai ant dujų baliono;
  • prijungiamos prie dujų baliono su žarnele

Mano variantas yra antrasis, ir jo privalumai prieš pirmąjį yra šie:

  • galima uždėti didesnį puodą;
  • sunkiau nusiverčia;
  • galima lengviau statyti ant nelygaus paviršiaus.

Viryklės, kurios dedasi tiesiogiai ant dujų baliono aišku bus kompaktiškesnės, ir be jokių papildomų žarnelių.

Techninė specifikacija (pagal informacinį lapelį)

  • Brand’as: Mil-Tec
  • Modelis: BL100-B3
  • Galingumas: iki 3500 W
  • Matmenys (apytiksliai): 75x67x150 mm
  • Svoris: 260 g
  • Maksimalus naudotino puodo diametras: 20,3 cm
  • Maksimalus svoris, kurį galima dėti ant šios viryklės: 5 kg

Veikimo principas

IMG_1675

Viryklė turi būti saugiai pritvirtinta prie dujų baliono – žarnelė prisukama prie baliono. Dujų padavimas/liepsna patogiai ir paprastai reguliuojasi sukant žarnelės antgalį link + arba -.

IMG_1674

“Pjezoelektrinio uždegimo dėka nebereikia naudoti degtukų ar žiebtuvėlio“ – iš aprašymo, tačiau tikrovėje, nors paduodamos kibirkštys, viryklė be papildomos pagalbos neužsidega.

IMG_1676

Apibendrinimas: viryklė tikrai lengva ir kompaktiška, patogiai tvirtinasi prie dujų balionėlio, patogiai reguliuojasi liepsnos stiprumas. Visiškai prastai yra su ugnies įžiebimu, tačiau tam galima naudoti degtukus ar žiebtuvėlį. Naudojant esant stipresniam vėjui, patartina ieškoti užuovėjos arba bent minimaliai ją pasidaryti.

“Normalūs žmonės į Černobylio zoną nevažiuoja“

Tokia fraze prasidėjo kelionė į sprogusios elektrinės zoną..Kelionę organizavo “Praeities žvalgas“ ir didžioji dalis straipsnio yra mano užrašai iš jo pasakojimo kelionės metu. Nuotraukos visos darytos mano pačios.

Kelionė

Trys 9-viečiai autobusiukai, sujungti racijomis per kurias visas girdėjosi kelionės organizatoriaus istorijos, o pertraukose jo playlist’as. Važiavome Per Lenkiją ir kirtome Lenkijos-Ukrainos sieną. Turiu prisipažinti, kad nesitikėjau, kad sienos kontrolė bus tokia ilga kelionės dalis. Prieš eismą pravažiavę dalį stovinčios eilės ir radę plyšį per kurį sutrumpinome dalį laukimo laiko, vis tiek prie sienos prastovėjome apie 4 valandas…

Taigi, išvažiavę iš Kauno apie 11 val, Černobylio zoną pasiekėme apie 11 val ryto kitą dieną. Viskas buvo sutarta, į zoną važiavome su leidimais ir lydinčiais pareigūnais (nors jie buvo labiau dėl vaizdo). Zonoje galėjome būti iki 19 val, tad bandėme pamatyti kuo daugiau ir vietomis buvo labai daug skubėjimo..

IMG_1266

Maršrutinis autobusiukas prie įvažiavimo į zoną (Kijevas-Černobylis)

 Istorija

1986 m. balandžio 26 dieną sprogo reaktorius. Pirmiausia signalizacija suveikė Baltarusijoj, tada – Ignalinoje. Buvo bandoma sprogimą nuslėpti, iki tol, kol signalizacija pradėjo veikti ir Skandinavijos šalyse. Tada jau nieko kito nebeliko, kaip pradėti evakuoti žmones. Žmonės evakuoti 10 km zonoje.

Didžioji dalis radiacijos kliuvo Baltarusijai (dėl vėjo). Dar iki šiol yra labai daug miestų, kurie labai radioaktyvūs. Pvz., Gomelio miestas gavo panašiai radiacijos kaip ir Pripetė.

Šiuo metu zonoje gyvena apie 2000 žmonių. Buvau nusiteikusi pamatyti daug miestų vaiduoklių, bet pats Černobylis atrodo kaip didelis apgyvendintas kaimas, kuriame matomi šmėruojantys gyventojai.

Informaciniai ženklai prieš įvažiuojant į Černobylio zoną

Radiacija

Norma pagal Europos Sąjungos normatyvus yra 0.3 mikrosvertai radiacijos (dozimetras pradeda cypti, jei zonoje viršijamas šis limitas). Užtat skrisdami lėktuvu patiriame 5-8 mikrosvertų radiaciją per valandą (kaip suprantu, tikslūs skaičiai priklauso nuo kelionės trukmės ir aukščio), tačiau niekas mūsų apie tai neinformuoja. Iš esmės, radiacija yra gana keistas dalykas, nes jos niekaip nejauti, ji tiesiog būna ir tik specialūs prietaisai gali pagelbėti žmogui sužinoti tikrąją padėtį.

IMG_1507

Dozimetro parodymai netoli radioaktyvios dulkės

Radiacija skirstoma į vidinę ir išorinę. Pagal pavadinimus galima suprasti, kad išorinė veikia žmogų iš išorės, o vidinė iš vidaus. Žinoma, vidinė yra baisesnė, tad gerti ir valgyti zonoje nepatartina, nes radioaktyvi dulkė gali vėjo pagalba atsidurti ant maisto ir su juo nukeliauti į žmogaus organizmą.

Šiame kontekste, žmonės dažniausiai skirstomi į radiofobus (kurie bijo radiacijos) ir radiofilus (kurie turi psichikos sutrikimą ir sąmoningai bando sau pakenkti arba tiesiog neigia radiaciją).

Černobylis 2

Miestas labiausiai žinomas dėl radiolokacinės sistemos DUGA (Дуга). Būtent šiame mieste galima rasti DUGA imtuvą. Siųstuvas jau yra nugriautas, imtuvą taip pat buvo planuota griauti, tačiau pirmiausia buvo baimintasi, kad griūvanti konstrukcija suardys dalį sarkofago, paskui atsirado papildomų problemų, kurios dar yra sprendžiamos.

Siųstuvas (10 MW) skleisdavo bangas, kurios atsimušdamos kažkur atmosferoje, atspindėdavo ar paleista raketa iš JAV (šią informaciją būtent gaudydavo jau imtuvas). Sistema nebuvo labai efektyvi, nes didžiulė audra kartą buvo palaikyta kaip grėsmė. Tačiau taip pat teikė ir naudingos informacijos, pvz. Rusija jau po 6 sekundžių nuo paleidimo, žinojo apie erdvėlaivį Challenger.

Duga sistema susidėjo iš 3 dalių, visos jos kainavo dvigubai daugiau nei elektrinė ir vienas elektrinės reaktorius (iš 4) buvo skirtas šios sistemos veiklos organizavimui.

Viena iš teorijų teigia, kad Černobylio katastrofa būtent įvyko dėl šios sistemos paleidimo pilnu pajėgumu.

Taigi, nors dabar miestas labiausiai žinomas dėl imtuvo, anksčiau jis buvo laikomas tiesiog pionierių stovyklaviete, bandant nuslėpti tikrąją paskirtį. Kadangi žinojome, kad Pripetėje į butus įeiti negalėsime, tai daugiau “vaizdų“ pamatėme būtent čia.

Pripetės miestas

Gyveno 50 000 gyventojų (buvo planuojama šį skaičių padidinti iki 80 000). Tai buvo vienas “šūstriausių“ miestų Tarybų Sąjungoje.

Pripetėje žmonės gavo nemokamus butus, atlyginimai čia buvo didesni, nei kituose Tarybų Sąjungos miestuose (vidutinė alga kitur – apie 120 rublių, Pripetėje – 500 rublių). Taip pat buvo orientuotasi į jaunus gyventojus, vidutinis Pripetės gyventojų amžius buvo 26 metai.

Vienas pagrindinių pastatų Pripetėje yra Jupiter gamykla. Nors oficialiai čia buvo gaminami kasetiniai radijo aparatai ir kita radijo technika, neoficialiai – buvo gaminami kosminių modulių komponentai ir juodosios dėžės. Po Černobylio avarijos čia veikė ir slapta laboratorija, kurioje vykdavo eksperimentai su radiacija.

Šalia šios gamyklos taip pat yra mažas sunkvežimių ir naudotos technikos kapinynas. Tad kelios paskutinės nuotraukos būtent iš ten.

Elektrinės aušinimo pastatas

Nuotraukos darytos netoli elektrinės aušinimo pastato. Pačiame aušinimo pastato viduje mums buvo neleista vaikščioti ant samanų, nes jos baisingai radioaktyvios. Netoli elektrinės taip pat vis dar yra paliktas tankas, kurio kelias nuotraukas taip pat pateikiu.

STALKER’ių slėptuvė ir vienas iš metalo kapinynų

Kapači (Kopači) kaimas, kuriame galima atrasti keletą įdomesnių objektų: stalker’ių slėptuvę (autobuse), metalo kapinyną ir radioaktyvią dulkę, kurios radiacijos lygio fiksavimo momentas įamžintas nuotraukoje įdėtoje skyrelyje apie radiaciją.

Kas tie stalker’iai? Tai nelegalūs zonos lankytojai. Pradžioje tai buvo buvę gyventojai, kurie ateidavo pasiimti daiktų. Paskui – nusikaltėlių karta, kuri bandė pasisavinti svetimą paliktą turtą. Pasirodęs kompiuterinis žaidimas STALKER padarė įtaką naujajai kartai (taip pat ir nelegalų pavadinimui).

Po avarijos zona nebuvo saugojama. Kai tik prasidėjo saugojimo metas – milicija netgi gaudavo premijas už pagautus stalker’ius. Tačiau ekonominės krizės pasėkoje premijos dingo.

Stalker’izmo baudos. Jei pagaunama ne prie elektrinės, tada bauda nuo 7 iki 12 EUR, asmuo būna vežamas į areštinę ir laukiama teismo dienos. Didesnė žala nei bauda, įmanoma, jei konfiskuotų “nusikaltimo įrangą“, kurią gali atitikti telefonas, fotoaparatas, GPS ar net drabužiai. Jei asmuo pagaunamas prie elektrinės, tada tai jau vadinama “branduoliniu špionažu“ ir gresia 8 metų kalėjimas arba bendradarbiavimo sutartis su SBU (Służba Bezpieczeństwa Ukrainy). Pastaroji sutartis reikštų, kad pareikalavus reiktų pateikti informaciją apie savo šalį.

Taip pat yra nerašyta taisyklė, kad jei STALKER nuo pareigūnų bėga, jį bus galima mušti tiek laiko, kiek jo prireikė jį begaudant.

STALKER’izmas iš tiesų gana paplitęs. Tai įtakoja tiek adrenalino ir baimės siekiai, tiek noras atitrūkti nuo žmonių ar būti tiesiog kitokiu. Kokie pavojai tyko STALKER’ių zonoje?

  • radiacija (yra vietų/pastatų į kuriuos geriau neiti; tarkim raudonasis miškas yra vis dar labai radioaktyvus);
  • traumos (dėl griūvančių pastatų, palikto metalo laužo);
  • žvėrys (zonoje galima sutikti šernų, lūšių, vilkų (ypač pavojingi žiemą), elnių, briedžių);
  • pareigūnai (jie gaudo stalker’ius, tad jų geriau nesutikti);
  • nuo teisingumo besislapstantys nusikaltėliai.

Kokie buvo radiacijos padariniai?

Neskaitant to, kad zonoje mirė daugybė žmonių, žuvo gyvūnai ir augmenija, Černobylio katastrofa pridarė žalos ir tolėliau. Visų pirma, tai daug daiktų, mašinų buvo išvežtos ir parduotos kitur, niekam neskelbiant, kad jos radioaktyvios. Buvo prekiaujama maisto produktais, kurie tikrai pasižymėjo radiacija, bet kažkas nenorėjo prarasti pinigų, tad į poveikį žmonijai nekreipė dėmesio. Pavyzdžiai dėl maisto produktų:

  • mėsa (buvo dedama į paštetą, nes pašteto kaip ir niekas neturėtų tikrinti, nes ten ir taip antrarūšiai produktai dedami; taip pat į brangią dešrą, nes niekas juk nepagalvos, kad brangūs produktai gali būti radioaktyvūs)
  • pieno produktai (kondensuotas pienas vienų gamintojų buvo su radioaktyviais priedais, kad pirkėjai nenustotų jo pirkti, buvo priimtas nutarimas, kad visos kondensuotų pienų skardinės būtų be etikečių ir vartotojai nežinotų, ką perka)
  • vienas žiauriausių pavyzdžių – vaikų mišinėliai (šie net dabar naudojami kaip etalonas, patikrinti ar dozimetrai veikia teisingai)

Išvažiavimas iš zonos

Išvažiuojant iš zonos du kartus mus visus tikrino specialiais dozimetrais, kad neišvažiuotumėme su radioaktyviomis dulkėmis ar pan. Visi buvome švarūs. Klausimas, ar tie dozimetrai veikia normaliai, ar taip, kaip Sovietų Sąjungoje kalbant apie radiaciją, kurios daugiau mažiau nebuvo iš viso..

IMG_1268

Pabaigai..

“Štai ukrainietė pardavinėja turguje didelius raudonus obuolius. Šaukia: “Pirkite obuoliukų! Obuolių iš Černobylio!“ Kažkas jai pataria: “Neprisipažink, tetule, kad jie iš Černobylio. Niekas nepirks“. – Nesakykite! Ima! Kas uošvei, kas viršininkui“

Svetlana Aleksijevič “Černobylio Malda“

Antsiuvas su termo plėvele

Pradėsiu nuo to, kad radau antsiuvų el. parduotuvę, kuri gamina antsiuvus su pasirinktu tekstu. Lietuvoje.

Renkantis antsiuvą, gauni pasirinkimą antsiuvo tvirtinimui:

  • be tvirtinimo
  • Velcro juosta (1.00 EUR)
  • Termo plėvelė (1.00 EUR)

Suprantu, kad antsiuvą be tvirtinimo galima tiesiog prisisiūti, Velcro juosta taip pat buvo aišku kas, o termo plėvelė man sukėlė smalsumą ir užklausiau pardavėjų, kaip tiksliai ji turėtų pagelbėti pritvirtinti antsiuvą.

Gavau atsakymą gana greitai su nuoroda į video: https://youtu.be/NGvJ_0sLwz0. Galiu pripažinti, kad video tikrai aiškus, tik žiauriai užtemptas.

Taigi trumpai apibendrinus, termo plėvelė – patogus dalykas ilgalaikiam antsiuvo pritvirtinimui prie rūbų (atlikus procedūrą tinkamai). Visas procesas nereikalauja nieko ypatingo – tik antsiuvo su termo plėvele, lygintuvo, balto popieriaus ir drabužio ar kažko ant ko norisi užsidėti antsiuvą. Minusas, kad vieta, ant kurios bus dedamas antsiuvas, turėtų būti kuo lygesnio paviršiaus ir greičiausiai ne visi paviršiai yra iš viso tinkami tokiam procesui. Na, ir aišku patikimumas – nelabai aišku, kiek ilgai antsiuvas laikysis, ypač jei drabužis bus skalbiamas (negalima tikrai džiovyklėje džiovinti tokio rūbo, nes antsiuvas nuo temperatūros turėtų atšokti). Dar vienas privalumas, kad atsiklijavusį/nusilupusį antsiuvą galima bet kada tiesiog prisiūti vėl.

Kaip ši procedūra atrodo realybėje?

Išsirinkau, kad antsiuvą dėsiu ant savo tašės – paviršius nelabai grublėtas, bet ir nelabai lygus. Lyginimui vieta nėra gera, nes aplink daug sagčių, dirbtinės odos paviršius visai šalia, kuris visiškai nedraugauja su lygintuvu ir šios procedūros dėka apgadino mano tašę. Žodžiu, daug kas netinkama, bet nusprendžiau išbandyti ir tada žinoti daugiau apie visą šį reikalą.

Šiaip iš tiesų viskas paprasta..Užsidedi antsiuvą ant vietos, ant kurios nori jį turėti. Kelis kartus patikrini lygiavimą ir tinkamą poziciją, kaip viskas atrodo geriau. Jungi lygintuvą. Užsidedi balto popieriaus lapą ir lygini per popierių patį antsiuvą. Sunku, pasakyti, kiek tiksliai optimalu būtų lyginti. Kažkaip labai veikia smalsumas ir noras pažiūrėti, ar iš viso antsiuvas kabinasi ar lieka sau, tada per tokias apžiūras, pamatai, kad kažkuris kampas lyg ir laikosi blogiau ir tada bandai daugiau dėmesio skirti būtent jam, tada kaip ir nukenčia kiti kampai. Tad tikrai nedariau visko tobulai – na, bet pirmas blynas.

Rezultatas: antsiuvas laikosi, krašteliai šiek tiek atšokę, tašės kita medžiaga apgadinta nuo lygintuvo.