Atominis bunkeris

Atominis bunkeris įkurtas 6 m gylyje po žeme (Kaune, Vilijampolės mikrorajone, Raudondvario pl. 164A) – sovietmečio civilinės saugos įtvirtintoje slėptuvėje, skirtoje karo, stichinių nelaimių atveju žmonėms apsaugoti. Slėptuvė priklausė Kauno „Aido“ gamyklai. Čia įrengtos tinkamos inžinerinės sistemos (vėdinimo, šildymo, vandens ir elektros tiekimo, nuotekų šalinimo, ryšių).

Tik nusileidus į bunkerį – pirmiausia akys užkliūna už autentiškų išgaubtų metalinių durų. Kaip pasakojo pats idėjos autorius, tai toks sprendimas yra tam, kad paplitusios kenksmingos medžiagos (jei būtų panaudoti kažkokie specifiniai ginklai), “nesustotų” ties durimis, bet darytų lanką, jas pasiekus.

Praėjus pro duris, pasitinka sovietmečiu dvelkianti didelė patalpa su daugybe sovietinių aksesuarų – stalai, kėdės, paveikslai, plakatai. Pirmas įspūdis, kad tik tiek ir tepamatysime ir darosi šiek tiek liūdna ir niūru, nes komentarai apie atominį bunkerį iš tiesų neblogi. Tačiau bunkeryje slepiasi dar bent trys mažesnės patalpos iš kurių, žinoma, pati įspūdingiausia su sekimo technika ir dujokaukių kolekcija (dujokaukių istoriją ir nuotraukas iš Atominio bunkerio galima pamatyti čia >>>).

Kokio laikotarpio technika eksponuojama bunkeryje? Iš esmės, laikotarpis gana platus. Technikos galima pamatyti tiek iš abiejų pasaulinių karų, tarpukario, Šaltojo karo ar net dabartinių laikų.

Pagrindinė muziejaus idėja – žmonijos apsaugos istorija. Čia yra sukaupta pati įvairiausia apsisaugojimo technika. Eksponatai gauti iš privačių kolekcijų, kai ką padovanojo pavieniai entuziastai. Prie ekspozicijos kūrimo prisidėjo Lietuvos kariuomenės vadai, atsargos karininkai. Idėjos autorius – verslininkas Julius Urbaitis.

Daugybės slaptų sekimo prietaisų patalpa

Tai unikali kolekcija, kurioje paviešinta slapta sekimo įranga ir prietaisai, naudoti NKVD, KGB ir milicijos spec. tarnybose.

KGB naudota sekimo technika priminė kažką panašaus, ką rodė filmuose apie Džeimsą Bondą. KGB jėgos struktūros Sovietų Sąjungoje ne tik persekiojo paprastus žmones, bet visiškai nepasitikėjo savo bendradarbiais ir sekė juos tiek oficialiais, tiek neoficialiais būdais. KGB, Valstybes saugumo komitetai visada turėjo pačią naujausią ir technologiškai inovatyviausią techniką bei profesionaliai paruoštus savo srities specialistus, karininkus, agentus. Morališkai pasenusi KGB sekimo technika buvo griežtai sunaikinama pasirašant specialius aktus, o dalis technologijų perduodama naudojimui karinei pramonei. Muziejuje galima rasti nešiojamų slapto radijo ryšio priemonių, radijo siųstuvų ir imtuvų, ryšio blokatorių, pelengatorių, nuotolinio pasiklausymo įrangos, pasiklausymo „blakių“ ir jų aptikimo prietaisų, slaptus diktofonus ir magnetofonus, slapto fotografavimo minifotoaparatus, užmaskuotas slaptas video filmavimo kameras.

Labai gaila, bet ekskursijos metu, pasakotų istorijų visai nesižymėjau, tad daug kas visai neliko galvoje, arba liko nuotrupos, kurioms dabar pagrindimo rasti negaliu. Dalinuosi nuotraukomis ir trumpais aprašymais prie kai kurių iš jų.

IMG_1002Vokiečių karių vaistinėlė. Lyginant su Sovietų karių vaistinėlėmis, ši labai aprūpinta ir visapusiška
IMG_1007Sovietų Sąjungos dozimetrai. Muziejaus įkūrėjas pasakojo, kad jam buvo labai sunku gauti pilną (visos komplektacijos) tokį dozimetrą, nes Sovietų Sąjungoje lyg ir buvo priimtas įsakymas dozimetrus padaryti neveiksniais, kad žmonės negalėtų tikrinti radiacijos lygio

Dabar tiesiog keletas visokių aparačiukų:

Nacistiniai aparačiukai su svastikomis:

Paskutinėje nuotraukoje yra spausdinimo mašinėlė, kurios skaičiaus “5” antroji funkcija yra “SS”
IMG_1018
TGK-3. Elektros generatorius – žibalinė lempa. Buvo naudojamos radijoms, vietoj baterijų. Veikia cheminių elementų ir temperatūrų skirtumo pagrindu. Tie metaliniai aplinkui ir atlieka ataušinimo vaidmenį – taip temperatūrų skirtumas didesnis ir didesnis efektyvumas.

Dar keletas daikčiukų be istorijų:

Ir keletas su trumpais paaiškinimais:

IMG_1036
Vienas iš pavyzdžių, kaip buvo laužiami veidrodinių fotoaparatų kampai. Esmė tokia, kad žmogus naudodamasis tokiu fotoaparatu, nors nusitaikydavo fotografuoti tarsi priešais save, bet fotografuodavo daiktus/žmones esančius šone jo ar pan.
IMG_1037
Milteliai su radiacija, kuriais buvo žymimi pinigai, kuriuos norėta sekti. Aišku šie milteliai sukėlė daug šalutinių poveikių ir dabar vertinami labai neigiamai.
IMG_1038
Knygoje paslėpta sekimo technika
Agentų naudojami peiliai su spyruoklėmis, kad geležtės esant reikalui iššoktų
IMG_1048
Kairėje matyti tarsi vielutė, kuri iš tiesų buvo naudojami įrašinėti medžiagą – kadangi sekimo technika vis mažėjo, tad reikėjo rasti ir mažesnę įrašymo medžiagą
IMG_1046
Fotoaparatų maskavimo kaip sagų pavyzdžiai
IMG_1047
Cigarečių pakeliuose įmontuoti fotoaparatai Kiev slaptų fotografijų darymui
Fotoaparatų slėpimo už diržo sagčių pavyzdžiai
IMG_1055
Viena iš šios tašės “kojų” taip pat yra užmaskuotas objektyvas

Ekskursija labai patiko ir labai rekomenduoju žmonėms, kurie domisi tokiais dalykais. Ekskursijos metu galima išgirsti daug įdomių ir neįtikėtinų istorijų, o stebint dar senais laikais naudotas technikas neapleidžia baimė ir keistas jausmas, kad dabar sekimo įranga yra juk tik dar pažangesnė..

Atominio bunkerio svetainė

Kelioninė viryklė

Žygiams pritaikyta mini dujinė viryklė pas mane atsidūrė visai ne dėl planuotos išvykos į gamtą, o dėl to, kad namuose buvo reikalinga pašildyti stiklinį indą kavai, kurį galima šildyti ilgai ir nuobodžiai su žvake arba greitai ir patogiai būtent su tokia ar panašiomis viryklėmis.

Šiaip nagrinėjantis viryklės aprašymą, draudžiama naudoti ją viduje, tačiau bent jau kol kas jokių nutikimų ar incidentų nebuvo ir viskas veikia tinkamai ir be apsinuodijimų dujomis.

Mažosios žygiams skirtos viryklės dažniausiai būna dviejų rūšių:

  • dedamos tiesiogiai ant dujų baliono;
  • prijungiamos prie dujų baliono su žarnele

Mano variantas yra antrasis, ir jo privalumai prieš pirmąjį yra šie:

  • galima uždėti didesnį puodą;
  • sunkiau nusiverčia;
  • galima lengviau statyti ant nelygaus paviršiaus.

Viryklės, kurios dedasi tiesiogiai ant dujų baliono aišku bus kompaktiškesnės, ir be jokių papildomų žarnelių.

Techninė specifikacija (pagal informacinį lapelį)

  • Brand’as: Mil-Tec
  • Modelis: BL100-B3
  • Galingumas: iki 3500 W
  • Matmenys (apytiksliai): 75x67x150 mm
  • Svoris: 260 g
  • Maksimalus naudotino puodo diametras: 20,3 cm
  • Maksimalus svoris, kurį galima dėti ant šios viryklės: 5 kg

Veikimo principas

IMG_1675

Viryklė turi būti saugiai pritvirtinta prie dujų baliono – žarnelė prisukama prie baliono. Dujų padavimas/liepsna patogiai ir paprastai reguliuojasi sukant žarnelės antgalį link + arba -.

IMG_1674

“Pjezoelektrinio uždegimo dėka nebereikia naudoti degtukų ar žiebtuvėlio” – iš aprašymo, tačiau tikrovėje, nors paduodamos kibirkštys, viryklė be papildomos pagalbos neužsidega.

IMG_1676

Apibendrinimas: viryklė tikrai lengva ir kompaktiška, patogiai tvirtinasi prie dujų balionėlio, patogiai reguliuojasi liepsnos stiprumas. Visiškai prastai yra su ugnies įžiebimu, tačiau tam galima naudoti degtukus ar žiebtuvėlį. Naudojant esant stipresniam vėjui, patartina ieškoti užuovėjos arba bent minimaliai ją pasidaryti.

“Normalūs žmonės į Černobylio zoną nevažiuoja”

Tokia fraze prasidėjo kelionė į sprogusios elektrinės zoną..Kelionę organizavo “Praeities žvalgas” ir didžioji dalis straipsnio yra mano užrašai iš jo pasakojimo kelionės metu. Nuotraukos visos darytos mano pačios.

Kelionė

Trys 9-viečiai autobusiukai, sujungti racijomis per kurias visas girdėjosi kelionės organizatoriaus istorijos, o pertraukose jo playlist’as. Važiavome Per Lenkiją ir kirtome Lenkijos-Ukrainos sieną. Turiu prisipažinti, kad nesitikėjau, kad sienos kontrolė bus tokia ilga kelionės dalis. Prieš eismą pravažiavę dalį stovinčios eilės ir radę plyšį per kurį sutrumpinome dalį laukimo laiko, vis tiek prie sienos prastovėjome apie 4 valandas…

Taigi, išvažiavę iš Kauno apie 11 val, Černobylio zoną pasiekėme apie 11 val ryto kitą dieną. Viskas buvo sutarta, į zoną važiavome su leidimais ir lydinčiais pareigūnais (nors jie buvo labiau dėl vaizdo). Zonoje galėjome būti iki 19 val, tad bandėme pamatyti kuo daugiau ir vietomis buvo labai daug skubėjimo..

IMG_1266

Maršrutinis autobusiukas prie įvažiavimo į zoną (Kijevas-Černobylis)

 Istorija

1986 m. balandžio 26 dieną sprogo reaktorius. Pirmiausia signalizacija suveikė Baltarusijoj, tada – Ignalinoje. Buvo bandoma sprogimą nuslėpti, iki tol, kol signalizacija pradėjo veikti ir Skandinavijos šalyse. Tada jau nieko kito nebeliko, kaip pradėti evakuoti žmones. Žmonės evakuoti 10 km zonoje.

Didžioji dalis radiacijos kliuvo Baltarusijai (dėl vėjo). Dar iki šiol yra labai daug miestų, kurie labai radioaktyvūs. Pvz., Gomelio miestas gavo panašiai radiacijos kaip ir Pripetė.

Šiuo metu zonoje gyvena apie 2000 žmonių. Buvau nusiteikusi pamatyti daug miestų vaiduoklių, bet pats Černobylis atrodo kaip didelis apgyvendintas kaimas, kuriame matomi šmėruojantys gyventojai.

Informaciniai ženklai prieš įvažiuojant į Černobylio zoną

Radiacija

Norma pagal Europos Sąjungos normatyvus yra 0.3 mikrosvertai radiacijos (dozimetras pradeda cypti, jei zonoje viršijamas šis limitas). Užtat skrisdami lėktuvu patiriame 5-8 mikrosvertų radiaciją per valandą (kaip suprantu, tikslūs skaičiai priklauso nuo kelionės trukmės ir aukščio), tačiau niekas mūsų apie tai neinformuoja. Iš esmės, radiacija yra gana keistas dalykas, nes jos niekaip nejauti, ji tiesiog būna ir tik specialūs prietaisai gali pagelbėti žmogui sužinoti tikrąją padėtį.

IMG_1507

Dozimetro parodymai netoli radioaktyvios dulkės

Radiacija skirstoma į vidinę ir išorinę. Pagal pavadinimus galima suprasti, kad išorinė veikia žmogų iš išorės, o vidinė iš vidaus. Žinoma, vidinė yra baisesnė, tad gerti ir valgyti zonoje nepatartina, nes radioaktyvi dulkė gali vėjo pagalba atsidurti ant maisto ir su juo nukeliauti į žmogaus organizmą.

Šiame kontekste, žmonės dažniausiai skirstomi į radiofobus (kurie bijo radiacijos) ir radiofilus (kurie turi psichikos sutrikimą ir sąmoningai bando sau pakenkti arba tiesiog neigia radiaciją).

Černobylis 2

Miestas labiausiai žinomas dėl radiolokacinės sistemos DUGA (Дуга). Būtent šiame mieste galima rasti DUGA imtuvą. Siųstuvas jau yra nugriautas, imtuvą taip pat buvo planuota griauti, tačiau pirmiausia buvo baimintasi, kad griūvanti konstrukcija suardys dalį sarkofago, paskui atsirado papildomų problemų, kurios dar yra sprendžiamos.

Siųstuvas (10 MW) skleisdavo bangas, kurios atsimušdamos kažkur atmosferoje, atspindėdavo ar paleista raketa iš JAV (šią informaciją būtent gaudydavo jau imtuvas). Sistema nebuvo labai efektyvi, nes didžiulė audra kartą buvo palaikyta kaip grėsmė. Tačiau taip pat teikė ir naudingos informacijos, pvz. Rusija jau po 6 sekundžių nuo paleidimo, žinojo apie erdvėlaivį Challenger.

Duga sistema susidėjo iš 3 dalių, visos jos kainavo dvigubai daugiau nei elektrinė ir vienas elektrinės reaktorius (iš 4) buvo skirtas šios sistemos veiklos organizavimui.

Viena iš teorijų teigia, kad Černobylio katastrofa būtent įvyko dėl šios sistemos paleidimo pilnu pajėgumu.

Taigi, nors dabar miestas labiausiai žinomas dėl imtuvo, anksčiau jis buvo laikomas tiesiog pionierių stovyklaviete, bandant nuslėpti tikrąją paskirtį. Kadangi žinojome, kad Pripetėje į butus įeiti negalėsime, tai daugiau “vaizdų” pamatėme būtent čia.

Pripetės miestas

Gyveno 50 000 gyventojų (buvo planuojama šį skaičių padidinti iki 80 000). Tai buvo vienas “šūstriausių” miestų Tarybų Sąjungoje.

Pripetėje žmonės gavo nemokamus butus, atlyginimai čia buvo didesni, nei kituose Tarybų Sąjungos miestuose (vidutinė alga kitur – apie 120 rublių, Pripetėje – 500 rublių). Taip pat buvo orientuotasi į jaunus gyventojus, vidutinis Pripetės gyventojų amžius buvo 26 metai.

Vienas pagrindinių pastatų Pripetėje yra Jupiter gamykla. Nors oficialiai čia buvo gaminami kasetiniai radijo aparatai ir kita radijo technika, neoficialiai – buvo gaminami kosminių modulių komponentai ir juodosios dėžės. Po Černobylio avarijos čia veikė ir slapta laboratorija, kurioje vykdavo eksperimentai su radiacija.

Šalia šios gamyklos taip pat yra mažas sunkvežimių ir naudotos technikos kapinynas. Tad kelios paskutinės nuotraukos būtent iš ten.

Elektrinės aušinimo pastatas

Nuotraukos darytos netoli elektrinės aušinimo pastato. Pačiame aušinimo pastato viduje mums buvo neleista vaikščioti ant samanų, nes jos baisingai radioaktyvios. Netoli elektrinės taip pat vis dar yra paliktas tankas, kurio kelias nuotraukas taip pat pateikiu.

STALKER’ių slėptuvė ir vienas iš metalo kapinynų

Kapači (Kopači) kaimas, kuriame galima atrasti keletą įdomesnių objektų: stalker’ių slėptuvę (autobuse), metalo kapinyną ir radioaktyvią dulkę, kurios radiacijos lygio fiksavimo momentas įamžintas nuotraukoje įdėtoje skyrelyje apie radiaciją.

Kas tie stalker’iai? Tai nelegalūs zonos lankytojai. Pradžioje tai buvo buvę gyventojai, kurie ateidavo pasiimti daiktų. Paskui – nusikaltėlių karta, kuri bandė pasisavinti svetimą paliktą turtą. Pasirodęs kompiuterinis žaidimas STALKER padarė įtaką naujajai kartai (taip pat ir nelegalų pavadinimui).

Po avarijos zona nebuvo saugojama. Kai tik prasidėjo saugojimo metas – milicija netgi gaudavo premijas už pagautus stalker’ius. Tačiau ekonominės krizės pasėkoje premijos dingo.

Stalker’izmo baudos. Jei pagaunama ne prie elektrinės, tada bauda nuo 7 iki 12 EUR, asmuo būna vežamas į areštinę ir laukiama teismo dienos. Didesnė žala nei bauda, įmanoma, jei konfiskuotų “nusikaltimo įrangą”, kurią gali atitikti telefonas, fotoaparatas, GPS ar net drabužiai. Jei asmuo pagaunamas prie elektrinės, tada tai jau vadinama “branduoliniu špionažu” ir gresia 8 metų kalėjimas arba bendradarbiavimo sutartis su SBU (Służba Bezpieczeństwa Ukrainy). Pastaroji sutartis reikštų, kad pareikalavus reiktų pateikti informaciją apie savo šalį.

Taip pat yra nerašyta taisyklė, kad jei STALKER nuo pareigūnų bėga, jį bus galima mušti tiek laiko, kiek jo prireikė jį begaudant.

STALKER’izmas iš tiesų gana paplitęs. Tai įtakoja tiek adrenalino ir baimės siekiai, tiek noras atitrūkti nuo žmonių ar būti tiesiog kitokiu. Kokie pavojai tyko STALKER’ių zonoje?

  • radiacija (yra vietų/pastatų į kuriuos geriau neiti; tarkim raudonasis miškas yra vis dar labai radioaktyvus);
  • traumos (dėl griūvančių pastatų, palikto metalo laužo);
  • žvėrys (zonoje galima sutikti šernų, lūšių, vilkų (ypač pavojingi žiemą), elnių, briedžių);
  • pareigūnai (jie gaudo stalker’ius, tad jų geriau nesutikti);
  • nuo teisingumo besislapstantys nusikaltėliai.

Kokie buvo radiacijos padariniai?

Neskaitant to, kad zonoje mirė daugybė žmonių, žuvo gyvūnai ir augmenija, Černobylio katastrofa pridarė žalos ir tolėliau. Visų pirma, tai daug daiktų, mašinų buvo išvežtos ir parduotos kitur, niekam neskelbiant, kad jos radioaktyvios. Buvo prekiaujama maisto produktais, kurie tikrai pasižymėjo radiacija, bet kažkas nenorėjo prarasti pinigų, tad į poveikį žmonijai nekreipė dėmesio. Pavyzdžiai dėl maisto produktų:

  • mėsa (buvo dedama į paštetą, nes pašteto kaip ir niekas neturėtų tikrinti, nes ten ir taip antrarūšiai produktai dedami; taip pat į brangią dešrą, nes niekas juk nepagalvos, kad brangūs produktai gali būti radioaktyvūs)
  • pieno produktai (kondensuotas pienas vienų gamintojų buvo su radioaktyviais priedais, kad pirkėjai nenustotų jo pirkti, buvo priimtas nutarimas, kad visos kondensuotų pienų skardinės būtų be etikečių ir vartotojai nežinotų, ką perka)
  • vienas žiauriausių pavyzdžių – vaikų mišinėliai (šie net dabar naudojami kaip etalonas, patikrinti ar dozimetrai veikia teisingai)

Išvažiavimas iš zonos

Išvažiuojant iš zonos du kartus mus visus tikrino specialiais dozimetrais, kad neišvažiuotumėme su radioaktyviomis dulkėmis ar pan. Visi buvome švarūs. Klausimas, ar tie dozimetrai veikia normaliai, ar taip, kaip Sovietų Sąjungoje kalbant apie radiaciją, kurios daugiau mažiau nebuvo iš viso..

IMG_1268

Pabaigai..

“Štai ukrainietė pardavinėja turguje didelius raudonus obuolius. Šaukia: “Pirkite obuoliukų! Obuolių iš Černobylio!” Kažkas jai pataria: “Neprisipažink, tetule, kad jie iš Černobylio. Niekas nepirks”. – Nesakykite! Ima! Kas uošvei, kas viršininkui”

Svetlana Aleksijevič “Černobylio Malda”

Antsiuvas su termo plėvele

Pradėsiu nuo to, kad radau antsiuvų el. parduotuvę, kuri gamina antsiuvus su pasirinktu tekstu. Lietuvoje.

Renkantis antsiuvą, gauni pasirinkimą antsiuvo tvirtinimui:

  • be tvirtinimo
  • Velcro juosta (1.00 EUR)
  • Termo plėvelė (1.00 EUR)

Suprantu, kad antsiuvą be tvirtinimo galima tiesiog prisisiūti, Velcro juosta taip pat buvo aišku kas, o termo plėvelė man sukėlė smalsumą ir užklausiau pardavėjų, kaip tiksliai ji turėtų pagelbėti pritvirtinti antsiuvą.

Gavau atsakymą gana greitai su nuoroda į video: https://youtu.be/NGvJ_0sLwz0. Galiu pripažinti, kad video tikrai aiškus, tik žiauriai užtemptas.

Taigi trumpai apibendrinus, termo plėvelė – patogus dalykas ilgalaikiam antsiuvo pritvirtinimui prie rūbų (atlikus procedūrą tinkamai). Visas procesas nereikalauja nieko ypatingo – tik antsiuvo su termo plėvele, lygintuvo, balto popieriaus ir drabužio ar kažko ant ko norisi užsidėti antsiuvą. Minusas, kad vieta, ant kurios bus dedamas antsiuvas, turėtų būti kuo lygesnio paviršiaus ir greičiausiai ne visi paviršiai yra iš viso tinkami tokiam procesui. Na, ir aišku patikimumas – nelabai aišku, kiek ilgai antsiuvas laikysis, ypač jei drabužis bus skalbiamas (negalima tikrai džiovyklėje džiovinti tokio rūbo, nes antsiuvas nuo temperatūros turėtų atšokti). Dar vienas privalumas, kad atsiklijavusį/nusilupusį antsiuvą galima bet kada tiesiog prisiūti vėl.

Kaip ši procedūra atrodo realybėje?

Išsirinkau, kad antsiuvą dėsiu ant savo tašės – paviršius nelabai grublėtas, bet ir nelabai lygus. Lyginimui vieta nėra gera, nes aplink daug sagčių, dirbtinės odos paviršius visai šalia, kuris visiškai nedraugauja su lygintuvu ir šios procedūros dėka apgadino mano tašę. Žodžiu, daug kas netinkama, bet nusprendžiau išbandyti ir tada žinoti daugiau apie visą šį reikalą.

Šiaip iš tiesų viskas paprasta..Užsidedi antsiuvą ant vietos, ant kurios nori jį turėti. Kelis kartus patikrini lygiavimą ir tinkamą poziciją, kaip viskas atrodo geriau. Jungi lygintuvą. Užsidedi balto popieriaus lapą ir lygini per popierių patį antsiuvą. Sunku, pasakyti, kiek tiksliai optimalu būtų lyginti. Kažkaip labai veikia smalsumas ir noras pažiūrėti, ar iš viso antsiuvas kabinasi ar lieka sau, tada per tokias apžiūras, pamatai, kad kažkuris kampas lyg ir laikosi blogiau ir tada bandai daugiau dėmesio skirti būtent jam, tada kaip ir nukenčia kiti kampai. Tad tikrai nedariau visko tobulai – na, bet pirmas blynas.

Rezultatas: antsiuvas laikosi, krašteliai šiek tiek atšokę, tašės kita medžiaga apgadinta nuo lygintuvo.

Lyja..Bandoma Mil Tec All weather užrašų knygutė

Jau seniai įsigijau Mil Tec užrašų knygutę (kainavo kelis eurus) su tikslu išbandyti ar ji tikrai kažkuo ypatinga ir kadangi šiandien lyja, o planų per daug nėra, tai buvo puiki proga parašyti trumpą apžvalgą.

Taigi, kaip skelbia knygelės pavadinimas, ji yra pritaikyta naudojimui, bet kokiu oru. Kaip pateikiamas knygelės aprašas? Bendriausias trumpas aprašymas: “Knygelės puslapiai impregnuotais puslapiais, atsparūs drėgmei, tad ją galima naudoti net ir lyjant lietui”. Kituose aprašymuose minima, kad labai patogu, jog knygelė turi kietą viršelį, jos dydis patogus nešiojimui, knygelė su spirale, tad reikalui esant, patogu išplėšti lapus, galima naudoti įvairias rašymo priemones.

Taigi kaip viskas atrodo realiai pakišus knygelę po lietumi ar netgi pamerkus į vandenį?

Vienas iš knygelės puslapių buvo pakištas po tiesioginiu lietumi, vandens lašai nesusigėrė, o tiesiog liko “stovėti” ant knygelės lapo (1 nuotrauka apačioje). Lietaus lašai buvo nuvalyti (2 nuotrauka apačioje). Ant lašų vietų buvo rašoma su geliniu ir paprastu tušinuku (3 nuotrauka apačioje). Knygelė vėl pakišta po tiesioginiu lietumi, bandant gaudyti lašus ant užrašyto teksto (4 nuotrauka apačioje). Rezultatas nusausinus lašus (5 nuotrauka apačioje).

Išvados: nors lietaus lašai nesusigeria ant knygelės lapų, tačiau nuvalius lašus aiškiai matosi vietos, ant kurių pateko vanduo. Rašant paprastu tušinuku, nėra jokio skirtumu, ar lapas šlapias, ar sušlapinamas po rašymo. Rašant geliniu tušinuku, rašalas šiek tiek lieja.

Po pirmojo eksperimento sekė antrasis..Galiu iš karto paminėti, kad knygelės puslapiai yra juntamai storesni, tad norint išplėšti puslapį, tai nevyksta taip lengvai kaip su paprasta užrašų knygute (kas man iš tiesų patiko, nes realiai užknisa kai su spirale esančių knygučių lapai patys pradeda plyšti, tiesiog nešiojantis juos tašėje).

Taigi, išplėštas lapas buvo pamerktas į vandenį (1 nuotrauka apačioje). Iš vandens ištrauktas lapas ir su paprastu tušinuku užrašyta “after shower” (2 nuotrauka apačioje). Lapas niekur neįplyšo, bet man knietėjo patikrinti ar jis plyšta lengvai. Atsakymas – taip, gana lengvai (3 nuotrauka apačioje).

Išvados: net visiškai sušlapintas knygelės lapas džiūna pats savaime greitai (vietomis lieka ant lapelio “stovintys lašiukai”, kitur – popierius atrodo beveik kaip sausas). Nors popierius storesnis, tačiau visiškai sušlapęs, bandant plėšyti – plyšta gana lengvai.

Kartais sunku suvokti skirtumus, kai nėra su kuo palyginti, tad pateikiu dar nuotraukas sušlapinus paprastą baltą popierių.

Pakišus baltą popieriaus lapą po tiesioginiu lietumi – maži vandens lašeliai lyg ir lieka šiek tiek “stovėti” ant lapo, tačiau didieji ištykšta ir sušlapina didelį lapo plotą (1 nuotrauka apačioje). Ant šlapių vietų bandoma rašyti paprastu ir geliniu tušinuku – rezultatas ne toks jau ir blogas (2 nuotrauka apačioje). Popierius pilnai pamerkiamas į vandenį ir ant visiškai šlapio popieriaus lapo rašoma su paprastu ir geliniu tušinuku – su paprastu tušinuku rašosi labai normaliai, gelinis – liejasi (3 nuotrauka apačioje). Kadangi ant visiškai šlapio užrašų knygelės lapo dar nebuvau rašiusi, tai išbandau tai dabar – ten kur lašeliai “stovi”, ten tekstas liejasi ypatingai smarkiai (4 nuotrauka apačioje). Ir didžiausias atradimas – rašymas ant šlapio popieriaus pieštuku. Rašant ant šlapio balto popieriaus – popierius plyšta ir užrašyti nepavyksta (5 nuotrauka apačioje). Rašant ant šlapio užrašų knygelės lapuko – rašosi puikiai (6 nuotrauka apačioje).

Galutinės išvados: tokia knygelė daug nekainuoja, ją galima įsigyti daugelyje vietų (net ir kai kuriose raštinės prekių parduotuvėse). Esant drėgmei, lietui, ar net maudantis su knygele – ji per daug nenukenčia ir yra pritaikyta tam. Ypatingas skirtumas yra jei mėgstate ant šlapių daiktų rašyti pieštuku – tada knygelė iš viso nepakeičiama.

RAIDOPS

Galų gale prisiruošiau parašyti apie RAIDOPS, t.y. vieną iš pagrindinių kaltininkų lėmusių šio blog’o atsiradimą. Daugiau nei metus prabuvusi Prancūzijoje, šio prekės ženklo produktų mačiau ir čiupinėjau daugiausiai, nes teko dirbti su RAIDOPS oficialiu atstovu Europoje.

Greičiausiai mano blog’e šio prekės ženklo “tools’ų” taip pat yra daugiausiai, bet dabar sudėjus viską į konkretų straipsniuką, galbūt nuomonė apie RAIDOPS susidarys taip pat labiau visapusiška.

Ką RAIDOPS patys rašo apie save..

RAIDOPS buvo įkurta 2005 m. Pietų Korėjoje. RAIDOPS kompanijos tikslas – kurti inovatyvius, geros kokybės taktinius ir išgyvenimo įrankius, bei plėstis į rinkas, kurios siejamos su karine atributika ar įrankiais naudojamais atvirame lauke. RAIDOPS orientuojasi į klientą: siekia patenkinti kliento poreikius kurdami kokybiškus produktus, siūlo nuostabų klientų aptarnavimą, pripažįsta, kad tik klientų dėka pasiekė tai, ką turi ir tiki, kad klientų padėdami plėsis toliau. Pagrindiniai RAIDOPS moto:
1. “Gink savo kūną, saugok savo dvasią” (angl.: Defend your body, protect your spirit)
2. “RAIDOPS, didiname Jūsų išgyvenimo/išlikimo sėkmę” (angl.: RAIDOPS, increasing your survival success)
3. “Ergonomiškas, funkcionalus ir progresyvus dizainas” (angl.: Ergonomic, Eidetic, Functional and progressive design)

RAIDOPS dizaino identitetas atsirado iš komunikacijos su klientais. RAIDOPS dizaineriai su klientais dažniausiai bendrauja per unikalius dizaino sprendimus, o ne naudodamiesi kalbą ar ženklus, tad dizaineriai atiduoda tikrai daug pastangų, širdies ir sielos, kad užtikrintų geriausią kokybę ir pasitikėjimą kiekvienu produktu. Kiekvieną kartą, kai klientas naudojasi RAIDOPS produktais, jis turėtų jausti gerus dizainerių ketinimus ir netgi vidinę jo filosofiją. Visi RAIDOPS produktai ateina iš dizainerių aistros savo darbui ir turi tarnauti kaip emocinė žinutė padedanti bendrauti su klientu. (šaltinis >>>)

Apie RAIDOPS mano akimis..

Vienas iš privalumų (kartu greičiausiai ir pagrindinis trūkumas) – siūlomas platus asortimentas. Gamintojai orientuojasi ne tik į peilių gamybą, bet ir į kastetų, multifunkcinių įrankių, kaklo papuošalų ir pan. Manau, kartais dėl per didelės įvairovės, kenčia kokybė.

Daugelis RAIDOPS įrankių yra labai masyvūs – daromi dideli daiktai, pernelyg nesiorientuojant į detales.

Kai kurių produktų dizainai iš tiesų labai faini – man tikrai patiko keleto kastetų dizainai, patiko keletas mažesnių peilių. Tačiau paskutiniai didieji peiliai, mano akimis, nebuvo nei išskirtiniai, nei gražūs ir tuo labiau bent jau jų gamybos pradžioje, nebuvo ir kokybiški – dirbant su jų atstovu Prancūzijoje, susidūrėme su keliais tokių peilių grąžinimais, nes išimant peilius iš KYDEX, peiliai būdavo subraižomi.

Brangu..Mano nuomonė, kad kaip masiškai gaminami produktai, daugelis jų yra smarkiai per brangūs.

RAIDOPS asortimentas

Kaip jau minėjau, RAIDOPS siūlomas asortimentas iš tiesų yra gana platus. Bandysiu aprašyti pagrindines kategorijas.

Peiliai

Mažieji peiliai, kuriuos pirmiausiai man teko pamatyti ir paliesti buvo šie:

IMG_1355

RAIDOPS tuo metu buvo atsiuntę šių peilių rūšis nemokamai, kaip pavyzdžius ir man taip pat buvo leista išsirinkti vieną iš šių. Mano rankai patogiausias pasirodė CQB F5R, kurį turiu iki šiol. Galbūt todėl, kad jie buvo maži, man beveik visi šie peiliai iš tiesų patiko.

Didelis RAIDOPS peilis – SOLDIER SPIRIT RANGER:

raidops didelis

Aksesuarai

Aksesuarų, iš tiesų RAIDOPS prikūrė gana daug: tiek kalbant apie aksesuarų rūšis: pakabukai, žiedai, karabinai, apyrankės, dėklas kortelėms; tiek kalbant apie tai, kiek galimų produktų variantų yra atspindinčių kiekvieną rūšį.

Aš daugiausiai esu mačiusi ir asmeniškai turiu būtent pakabukus. Tiesa, kai kurie pakabukai atlieka keletą funkcijų, RAIDOPS sukūrė net ir ant kaklo nešiojamus kastetus.

Mano pakabukai:

IMG_3466

Kasteto-pakabuko pavyzdžiai (atrodo gana negrėsmingai ir gali būti nešiojami gana atvirai):

Pliusas: platus pasirinkimas; kai kurie produktai buvo (gal vis dar ir yra) gaminami iš skirtingų medžiagų (t.y. išsirinkus modelį, galėjai dar rinktis ir spalvą/medžiagą); daugiafunkcionalumas.

Minusas: kai kurie aksesuarai vėlgi yra labai dideli, ir nešiojimui ant kaklo, bent mano galva, nelabai pritaikyti. Pavyzdys būtų: RAIDOPS COMODO, kurio dizainas man kaip ir patinka, bet pakabukas atrodo labai masyvus (galbūt tai nėra vien mano asmeninė nuomonė, nes ši prekė buvo sandėliuojama labai ilgai). Taip pat RAIDOPS apyrankės netinka stambesniems žmonėms (vienas klientas negalėjo jos tinkamai užsidėti).

Kastetai

Kastetai greičiausiai yra viena iš mano mėgstamiausių RAIDOPS dizainerių apraiškų. Man jie atrodo ganėtinai unikalūs, ganėtinai nepiktybiniai ir greičiausiai tai vienintelė RAIDOPS produktų sritis, kur produktai neatrodo pernelyg masyvūs (lyginant su kitų gamintojų darbais).

Antsiuvai

RAIDOPS taip pat gamina antsiuvus – pagrinde su savo atributika ir moto. Kas mane labiausiai žavi, tai titaniniai antsiuvai, sakyčiau, gana unikalus ir pasisekęs sprendimas. RAIDOPS antsiuvai >>>

Naujiena – suktukai

Šių dalykėlių gyvai nesu mačiusi. Tačiau kadangi esu RAIDOPS fanų Facebook grupėje ir šiek tiek mačiau detalių iš š.m. IWA, kuriame RAIDOPS dalyvavo šį sykį, tai susidariau įspūdį, kad šiuo metu jie kaip ir ant bangos. Suktukai RAIDOPS puslapyje >>>

Įrankiai

Gal kažkada jau anksčiau minėjau, gal angliškas terminas “tools”, man labiau priimtinas kalbant tokiame kontekste. Taigi, tai iš esmės apima visą kitą, ko neapėmė kitos kategorijos, tai būtų kreditinė kortelė-daugiafunkcinis įrankis, poveikį darantys įrankiai (kurie dažniausiai taip pat būna daugiafunkciai), kubotanai ir pan.

RAIDOPS TF.CARD CARRY (kokybiškas, solidus, prieinamos kainos):

raidops-credit-card

RAIDOPS RMBT SSAT Ver. (baisingai brangus ir beveik nepanaudojamas; užima daug vietos):

IMG_3077

Daugiafunkciai poveikio darymui skirti įrankiai (pardavimo atžvilgiu viena iš populiariausių prekių, ypatingai mėgiama vokiečių):

Pabaigai

RAIDOPS fanų grupė Facebook

RAIDOPS svetainė: www.raidops.com

Mano draugo/RAIDOPS atstovo svetainė: www.tactical-pineapplez.com

Friction folder’is

Ieškodama informacijos apie dar vieną sulenkiamo peilio atlenkimo būdą, susidūriau su problema. Būtent mano akimis matytas ir mano rankomis čiupinėtas peilis man buvo apibūdintas kaip Friction folder tipo peilis “Piémontais” (“Piémontais” – prancūziškas pavadinimas, angliškai man išverstas kaip “Piedmontese“, lietuviškai verstųsi “Pjemonto”).

Taigi, ieškant tik pagal prancūzišką ar anglišką terminą – neradau beveik jokios informacijos. Tad pradėjau darbą nuo termino “friction folder“. Galbūt blogai ieškojau, bet lietuviško termino neradau. Angl. terminas “friction” yra tarptautinis žodis ir lietuviškai galėtų būtų išverstas kaip “frikcinis”, kas remiantis žodynu, reiškia “susijęs su trynimusi, veikiantis dėl trinties jėgų, pvz.: ~ė pavara (perduoda trinties jėgomis vieno ritinio sukimąsi kitam) (šaltinis >>>)”.

Tai kas per velnias tas friction folder’is?

Friction folder’is yra sulenkiamas peilis, kuris neturi jokio geležtės uždarymo mechanizmo ar spyruoklių. Jis naudoja rankenos trintį prieš geležtės strypą/įkotę (angl. tang), kad liktų atlenktas. Per daugelį metų, dizainas adaptavosi prie geresnio prisitaikymo žmonių poreikiams ir geležtės strypas/įkotė buvo prailgintas – tai leido peilio naudotojui ranka prilaikyti, kad geležtė išliktų atlenkta (šaltinis >>>).

Manau, apibūdinimas be paveiksliukų yra bevertis, tad realios nuotraukos, kaip atlenkiamas ir turėtų būti naudojamas toks peilis tikiuosi padės.

Iš nuotraukų matosi prailgintas geležtės strypas, kurį palenkus – geležtė išsiskleidžia. Tada antros rankos pagalba geležtė pilnai atlenkiama (strypas pasislepia peilio rankenoje). Naudojant peilį, tvirtai prilaikoma peilio rankena, nes nėra jokio geležtės “užrakinimo” mechanizmo.

Taigi, kaip galbūt matosi iš nuotraukų ir trumpo bandymo aprašyti peilio atlenkimą, toks peilis nėra pritaikytas labai rimtam naudojimui – toks peilis labiau pritaikytas lengvam pjaustymui.

Vienas seniausių atlenkiamų peilių – būtent Friction folder

Archeologai yra radę daug Romėnų Imperijos laikų (I a.) bronzinių friction folder’ių (šaltinis >>>). Archeologai yra radę tokių peilių pagamintų taip pat ir iš vario, geležies, plieno. Tokie radiniai datuojami nuo 43 mūsų eros metų (šaltinis >>>).

Kalbant apie 800 mūsų eros metus, galima paminėti, kad vikingai taip pat naudojosi tokiais peiliais. Nors skaityto straipsnio autoriaus teigimu, jie labiau buvo pamėgę Clasp knives (šaltinis >>>).

Na, ir aišku, vienas iš japoniškų peilių sukurtų lyginant ne taip jau ir seniai taip pat priskiriamas friction folder’iams – 1896 m. Higonokami (jo istoriją jau buvau rašiusi ir ją galima paskaityti čia >>>).

Taigi, peilis be geležtės “užrakinimo”mechanizmo ir skirtas tik lengvam pjaustymui – kodėl kas nors turėtų naudoti tokį (sakyčiau nepraktišką) peilį?

Tai pirmiausia, dėl įstatymų. Kai kuriose šalyse peiliai su geležtės “užrakinimo” mechanizmais yra uždrausti, t.y. jų negalima nešiotis ir pan. Friction folder’is neturi jokio “užrakinimo” mechanizmo, tad turi privalumą žiūrint iš teisinių aspektų.

Visų antra, tokie peiliai yra ganėtinai unikalūs, dažnai būna stilingi. Kartais būna išskirtinių dizainų ir kai kurie peilių gamintojai, kaip tarkim Michael Morris, geležtės strypą/įkotę pavertė dar ir butelių atidarytuvu (šaltinis >>>).

Kokie peilių brand’ai gamina friction folder’ius?

Taigi, dažniausiai tokius peilius gamina pagal specialius užsakymus, tačiau tokios kompanijos kaip Spyderco, Boker, Opinel gamina gana neblogai vertinamus friction folder’ių variantus.

Mano nuotraukose pateiktas peilis pagamintas Naujosios Zelandijos kompanijos Svord.

Šiek tiek apie kompaniją: Bryan Baker, bandydamas savo hobį paversti verslu, pradėjo peilių gaminimo verslą 1983 m. Naujojoje Zelandijoje su laiku jo sukurti peiliai rado savo nišą sportinių prekių rinkoje, kaip gražūs, prieinamos kainos ir rankų gamybos peiliai naudojimui lauke. Pažintis su tuometinės Čekoslovakijos peilių gamintoju, padėjo Bryan’ui verslą pastūmėti į kitą lygmenį. Ypatingai svarbus buvo išmoktas peilių grūdinimo procesas, kuris peiliams suteikė tvirtumo ir ilgaamžiškumo. SVORD Knives yra 100% pagaminti Naujojoje Zelandijoje pagal inovatyvius Bryan Baker dizainus (šaltinis >>>).

Skaitydama daugiau apie Svord peilius atradau naują terminą – angl. peasant knife, kurį nusprendžiau pabandyti trumpai aprašyti taip pat. Lietuviškas vertimas būtų “valstiečio peilis”. Taigi, kaip suprantu, tai yra tarsi friction folder’io sinonimas. Dažniausiai šis terminas visgi naudojamas apie Svord peilius, pvz.: Svord Peasant Knife.

Peasant knife – valstiečio, fermerio peilis, atspindi originalų ir patį paprasčiausią sulenkiamą peilį. Peilis naudoja paprastą geležtės atlenkimą ir užlenkimą, be spyruoklių ar geležtės “užrakinimo” mechanizmų. Mažieji Opinel peiliai (Number 2-5) priskiriami būtent šių peilių kategorijai. XIX a. pab. – XX a. pr. dėl mažos tokių peilių kainos, jie tapo populiarūs ir mėgiami fermerių, piemenų, sodininkų Europoje ir Amerikoje (šaltinis >>>).

Dujokaukės

 Terminai ir pagrindinė informacija

Dujokaukė (angl. gas mask) – ant veido dedama kaukė siekiant apsisaugoti nuo nešvaraus oro, nuodingų dujų ar kitų kenksmingų medžiagų patekimo į žmogaus kūną. Dujokaukė sudaro apsauginį sluoksnį nosiai, burnai, akims ir kitoms veido vietoms. Tačiau dujokaukės negali apsaugoti nuo dujų, kurios į kūną gali patekti per odą. (šaltinis >>>)

Skaitant daugiau apie dujokaukes, kaip alternatyva minimas ir respiratorius. Respirãtorius [lot. kvėpuojamasis]: 1. individualus prietaisas arba raištis žmogaus kvėpavimo organams apsaugoti nuo esančių ore nuodingųjų dujų, aerozolių; 2. med. dirbtinio kvėpavimo prietaisas. (šaltinis >>>)

Dujokaukės, respiratoriai, kvėpavimo aparatai, apsauginės kameros, dulkėkaukės, vatos ir marlės raiščiai yra priskiriamos prie individualių kvėpavimo organų apsaugos priemonių (IKOAP). Filtruojamos IKOAP sudarytos iš dviejų svarbiausių dalių: antveidžio ir filtro orui valyti. Įkvėptas oras, eidamas pro filtrą, išsivalo ir pro įkvėpimo vožtuvą patenka po antveidžiu jau švarus. Po to jis iškvepiamas į aplinką pro iškvėpimo vožtuvą. Silpniausia dujokaukių vieta — iškvėpimo vožtuvas. Esant netobulai jo sandarai (pvz., dujokaukės GP-5), kai po vožtuvu patenka stambios dulkės ar žiemos metu sušalę garų lašeliai, įkvepiant pro iškvėpimo vožtuvą po antveidžiu gali patekti ir nevalyto oro. (šaltinis >>>)

Neturint dujokaukės arba jai sugedus, kvėpavimo organus nuo radioaktyviųjų dulkių, bakterijų ir dūmų galima apsaugoti respiratoriumi. Tačiau būtina žinoti ir visą laiką atsiminti, kad respiratorius neapsaugo nuo nuodingųjų medžiagų. Respiratorius taip pat neapsaugo ir akių, todėl reikia užsidėti akinius. (šaltinis >>>)

Remiantis kitais šaltiniais – kai kurios dujokaukės iš esmės yra tiesiog respiratoriai, tiesiog pats žodis “dujokaukė” labiau naudojamas siejant su karine technika/įrenginiais.

Ore esančios pavojingos/kenksmingos dalelės yra dažniausiai skaidomos į dujines (pvz.: ipritas arba garstyčių dujos ir chloro dujos, kurios buvo naudojamos Pirmajame Pasauliniame kare) arba kietąsias daleles (pvz.: bakterijos, virusai, toksinai). Dauguma dujokaukių turėtų apsaugoti nuo abiejų rūšių poveikio.

Lietuvos specialios pajėgos naudoja šių rūšių dujokaukes (lyginant su kitomis šalimis, atsilikimas yra gana smarkus):

Nuotraukos darytos Kaune esančiame Atominiame bunkeryje

Naudojimas

Pirmojo ir antrojo pasaulinio karo metais dujokaukės tapo ypač populiarios. Jos buvo kuriamos ne tik suaugusiems ir vaikams, bet ir gyvūnams.

Pagrindiniai gyvūnai, kuriems buvo kuriamos dujokaukės buvo arkliai, šunys ir balandžiai (jiems buvo kuriamos nuo kenksmingų dujų apsaugančios transportavimo dėžutės)(šaltiniai: 1, 2, 3). Kodėl būtent šie?

Arkliai, mulai ir asilai nešiodavo krovinius: atsargas ir ginklus. Nors tuo metu jau būdavo geležinkeliai, tačiau nuo geležinkelio stotelės iki karo zonos būdavo nemažas atstumas, kurį kaip tik padėdavo įveikti šie gyvūnai. Jei gyvūnai neatlaikydavo, užsikrėsdavo, tada patys kareiviai perimdavo gyvūnų funkcijas ir visas mantas turėdavo tempti patys.

img_1033

Nuotrauka daryta Kaune esančiame Atominiame bunkeryje

Šunys kartais taip pat traukdavo sunkesnius krovinius, be to jie buvo naudojami ir dėl jų jautrios uoslės ir klausos. Kadangi jie buvo santykinai maži, tai gelbėdavo kareiviams perduodant žinutes, medicininę pagalbą, tiesiant komunikacijos laidus.

Balandžiai buvo vienas pagrindinių komunikacijos pagalbininkų. Jų pasisekimo rodiklis pernešant žinutes buvo daugiau nei 95 procentai. Balandžiai iš tiesų buvo labai naudingi, tad vokiečiai išdresavo vanagus, kad šie gaudytų priešų balandžius, taip nukertant komunikacijos srautus.

Šiais laikais dujokaukės naudojamos įvairių pramonės darbininkų, menininkų (tarkim graffiti kūrėjų). Taip pat dujokaukes naudoja policija (o kartais ir patys neramumus keliantys žmonės) apsisaugojimui nuo ašarinių dujų. (šaltinis >>>).

Istorija

Dujokaukių istorija yra labai išsibarsčiusi ir nestruktūrizuota (bent jau taip pasirodė man), nes nėra kaip ir vieno žmogaus, kuris būtų laikomas dujokaukės išradėju, o ir dujokaukių tobulinimai būdavo vis naujų žmonių nuopelnas ir dujokaukė tarsi vėl iš naujo būdavo sukuriama naujo žmogaus. Kadangi yra gausybė žmonių, kurie vienaip ar kitaip yra tapatinami su dujokaukių istorija, aš paminėsiu tik keletą istorinių faktų, kurie man pasirodė įdomesni.

Remiantis žurnalu “Popular Mechanics” (1984 m., sausis) Senovės Graikijoje paprasta kempinė buvo naudojama kaip dujokaukė (šaltiniai: 1, 2, 3).

common-sponge-gas-mask

Kaukė, kurią nešiojo gydytojai nuo maro (XVII-XVIII a.) taip pat gali būti priskirta kaip dujokaukės prototipas. Ši kaukė priminė paukščio snapą ir jos paskirtis buvo apsaugoti gydytoją nuo blogo (atsiduodančio puvėsiais, dvokiančio, šlykštaus – angl. terminas “putrid”) oro. Kaukėje būdavo pridėta stipraus kvapo žolelių, tokių kaip mėtos, levandos, kamparas ir pan. (šaltiniai: 1, 2, 3)

a_plague_doctor_e28093_from_jean-jacques_manget2c_traitc3a9_de_la_peste_281721293b_university_of_lausanne_version

Vėliau sekė Alexander von Humboldt’s kaukė (1799); nuo dūmų apsaugantis aparatas gaisrininkams, kurį sukūrė John ir Charles Deane (1823); Lewis Haslett inhaliatorius/ plaučių apsaugotojas (sukurtas 1847, patentuotas 1849); John Tyndall’s respiratorius (1871); Samuel Barton’s respiratorius (1874) ir daug daug kitų.

Ir vėliau labiausiai dujokaukių istorijoje nusipelnę ir labiausiai aprašyti yra du žmonės: Garret A. Morgan ir Cluny MacPherson.

Amerikietis Garrett Morgan užpatentavo Morgan’o apsaugos gaubtą nuo dūmų 1914 m. Po dviejų metų, Garrett Morgan tapo nacionaliniu didvyriu, nes jo sukurta dujokaukė padėjo išgelbėti 32 žmones, kurie buvo po sprogimo užstrigę požeminiame tunelyje esančiame 250 pėdų žemiau Erie ežero (šaltiniai: 1, 2, 3)

Kanadietis Cluny MacPherson kaip ir nominuojamas kaip dujokaukės išradėjas. Jo dujokaukė laikoma pirmąja, kuri apsaugo nuo cheminio ginklo (šaltiniai: 1, 2)

Kauno IX fortas

Galų gale nusprendžiau aplankyti ir IX Kauno fortą. Forto teritorijoje įrengtas muziejus, vyksta ekskursijos po forto požemius, tad buvo gana naudinga iš tos pusės, kad išgirdau daugiau istorinių detalių, kuriomis galiu pasidalinti ir čia.

Kažkiek IX forto istorijos ir istorijos apie Kauno pasirinkimą rašiau anksčiau, kai dalinausi įspūdžiais apie IV fortą, tad stengsiuosi daug nesikartoti.

Devyni Kauno fortai

img_0874

Žemėlapyje matyti, kaip buvo išsidėstę IX Kauno fortai. Jie visi priklauso pirmajai fortifikacinei linijai. IX fortas buvo pastatytas vėliausiai ir jo pozicija iš pažiūros atrodytų, kad turėtų priklausyti kaip ir antrajai fortifikacinei linijai.

Antroji fortifikacinė linija buvo suprojektuota su 12 naujų fortų, tačiau dėl prasidėjusio I Pasaulinio karo, projektas nebuvo įgyvendintas. Kai kurie fortai statyti buvo pradėti, tarkim X Kauno fortas.

Remiantis gido pasakojimu, pirmieji devyni fortai buvo statyti be jokių technikų ir tarkim betonas buvo minkomas basomis kojomis, nes tuo metu batai buvo prabanga ir niekas nenorėjo jų gadinti.

Tvirtovės Europoje

img_0876

Nors šis žemėlapis nėra labai aiškus (dėl fotografavimo kampo), tačiau jame galima įžiūrėti tendencijas, kaip buvo išsidėsčiusios tvirtovės Europoje.

Kas man pasirodė įdomu, ir ko aš nežinojau anksčiau, kad Lietuvoje taip pat buvo tvirtovė Alytuje. Kaip suprantu, sudaryta iš 4 fortų.

Taip pat šiame žemėlapyje prie Prancūzijos-Vokietijos sienos matyti miestelį Metz (kuris dabar priklauso Prancūzijai), kurio fortuose aš taip pat lankiausi.

IX Kauno forto istorija

IX forto statybos prasidėjo 1903 m. ir tęsėsi iki 1913 m. Fortas turėjo apsaugoti strategiškai svarbias Linkuvos aukštumas. IX forto projektas tuo laikotarpiu buvo inovatyvus:

  • visos įtvirtinimo patalpos buvo betoninės; jų perdangų storis siekė 1,5–2,1 m, o atskiros forto dalys turėjo saugų susisiekimą požeminėmis galerijomis;
  • forte buvo įrengtas elektrinis apšvietimas;
  • priverstinė oro ventiliacinė sistema kovinės paskirties patalpose.

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui IX fortas beveik nenukentėjo mūšių metu. Visa Kauno tvirtovė mūšiuose atsilaikė vos 11 dienų, o jų statybos kainavo tikrai brangiai (IX forto statybos atsiėjo 850 000 rublių.), tad investicijos visiškai nepasitvirtino. 1915 m. vasaros pabaigoje pasitraukus Rusijos pajėgoms – IX fortas kartu su visa tvirtove perėjo Vokietijos kariuomenės žinion (šaltinis >>>).

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, IX fortas buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai, o jame įsikūrė transporto batalionas. Tačiau susidūrus su įkalinimo vietų stygiumi, IX fortas tapo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriumi (1924 m. fortas perduotas Teisingumo ministerijai). Fortas buvo pertvarkytas: kareivinės apjuostos 6 metrų aukščio mūrine siena su 2 stebėjimo bokšteliais, kalinių pasivaikščiojimo ir ūkinį kiemus atskyrė pasimatymų namelis, dviaukštėse forto kareivinėse įrengta 14 kamerų, o kiekvienoje iš jų paruošta 18–20 vietų nuteistiesiems, kalinių sudrausminimui įrengti 3 baudžiamieji karceriai.

IX forto kalėjimas buvo skirtas baustiems administracine tvarka, kardomojo laikotarpio, kriminaliniams bei politiniams kaliniams. Politinių kalinių daugumą sudarė už antivalstybinę veiklą nuteisti nelegalios Lietuvos komunistų partijos nariai.

1940 m. galutinai inkorporavus Lietuvą į Sovietų Sąjungą, IX forto šeimininku vietoje Teisingumo ministerijos tapo Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD). Fortas paverstas tarpine politinių kalinių persiuntimo stotele. Jame buvo surenkami Kauno ir kitų aplinkinių vietovių įkalinimo įstaigose laikomi asmenys, prieš išsiunčiant juos į GULAG‘o lagerius. Fortas buvo vienintelis bendras persiuntimo punktas Lietuvoje, kadangi visi kiti krašto kalėjimai kalinius siųsdavo savo nuožiūra (šaltinis >>>).

1941 m. birželio 25 d. Vokietijos kariuomenė jau kontroliavo Kauną. Pradėti žydų tautos atstovų žudymai įvairiose Kauno vietose, taip pat ir fortuose. IX forte žmonės masiškai buvo naikinami nuo 1941 m. spalio iki 1944 m. rugpjūčio. Ypatingai žudynių gausa išsiskyrė 1941 m. spalio mėnuo: spalio 4 d. nužudyti 1845, spalio 29 d. – 9200 žydų. Niekada Lietuvoje per tokį trumpą laiką nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių. Šių akcijų metu šaudyti visi: vyrai, moterys, vaikai bei seneliai. Kauno IX forte buvo kalinami ir naikinami žmonės ir iš kitų Europos valstybių: Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos. Negalutiniais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metu IX forte nužudyta apie 50 000 žmonių.

1943 m. karo eigai pasisukus Vokietijai nepalankia linkme, naciai pradėjo likviduoti masinių žudynių pėdsakus. Šiuo tikslu IX forte buvo sudarytas specialus kalinių būrys, įslaptintas įsakymu Nr. 1005B, kuris nuo 1943 m. lapkričio mėnesio užsiėmė genocido aukų palaikų iškasimu ir deginimu. IX forto kaliniai 1943 m. gruodžio 25 d. suorganizavo sėkmingą pabėgimą. Jo metu iš forto pabėgo visi 64 kaliniai, tačiau tik 11 pavyko sulaukti Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pranešti pasauliui apie nacių įvykdytus nusikaltimus IX forte. Žmonių žudymas IX forte buvo nutrauktas 1944 m. rugpjūtį Kauną antrą kartą okupavus Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai (šaltinis >>>).

Kauno IX fortas mano akimis

Fortas gana mažas. Mano ir gido spėjimu, būtent IX fortas, o ne kiti paverstas muziejumi dėl jame vykdyto holokausto. Kadangi dalis forto paversta muziejumi, tai galima rasti nuotraukų, to laikmečio daiktų ir pan.

Mažai išlikusių autentiškų detalių – didžioji forto dalis yra visiškai atrestauruota, nepaliekant net mažų originalių sienų/grindinių vietų.

Visa forto teritorija yra virš žemės, tačiau taip vadinami forto “požemiai” gana įspūdingi: žemos lubos, nes žmonės tuo metu būdavo daug žemesni, vietomis paliktas autentiškas forto grindinys, autentiškos durys.

Fortas iš išorės

Keletas įdomesnių faktų

Senoje nuotraukoje apačioje (dešinėje) matyti 1915 m. Kauno kariaunos kariai, kuriems aiškiai trūko to laikmečio ginklų:

img_0888

Kauno tvirtovės kareiviai buvo atpažįstami pagal ant antpečių uždėtą žymėjimą:

img_0890

Didžioji Berta (“Big Bertha”) buvo pasiekusi Lietuvą ir Kauno tvirtovę taip pat. Tai buvo 48 tonas sveriantis artilerijos pabūklas, kuris galėjo šaudyto 930 kilogramų svorio sviediniais (pasiekdavo taikinius 15 kilometrų atstumu). Surinkti pabūklą reikėdavo 200 vyrų, o visas procesas užtrukdavo daugiau nei 6 valandas. Vokietija turėjo 13 tokių „nuostabių ginklų“.

img_0944

Sovietų Sąjungos ir Europos geležinkelių vėžių plotis skyrėsi, tai gana smarkiai pagelbėjo karo metu, nes tiek viena, tiek kita pusė negalėjo naudotis vieni kitų vėžėmis. Europinės vėžės buvo 1435 mm, o Sovietų Sąjungoje naudojamos – 1524 mm.

img_0940

Lietuviškos apyrankės iš virvių

“Shkertik” apyrankės, matyt, daug kam jau yra girdėtos arba matytos. Galų gale susiviliojau nusipirkti vieną ir pati.

Sužinojau apie “Shkertik” per Facebook, kai vienas iš draugų “palaikino” jų puslapį, paskui Kalėdų laikotarpiu mačiau pardavinėjant šias apyrankes keliose Kalėdinėse mugėse, bet vis kažkaip nusukdavau į šalį ir mąsčiau, kad apyrankių aš vis tiek nenešioju ir man jų nereikia.

Visgi su laiku pasidaviau ir nusprendžiau vieną įsigyti ir galiu pasidalinti keletu įžvalgų. Bet pirmiausia vėlgi noriu tiesiog pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie turi idėjų ir įgyvendina jas profesionaliai ir gražiai.

Trumpai apie tai, kaip kilo idėja..

Buriavimas buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių unikalių rankų darbo papuošalų atsiradimą.

„Shkertikai – tai laive esančios apie metro ilgio virvių atraižos, skirtos burėms parišti ir panašiai. Aš visada turėjau užsirišęs ant rankos vieną ar kitą tokią virvę, o jei kam nors reikia greitai, tai nusiriši ir duodi. Iš to ir kilo idėja“, – aiškino T.Kalvaitis (šaltinis >>>)

Kiek meniškesnis ir abstraktesnis idėjos atsiradimas aprašomas shkertik internetinėje svetainėje: “Shkertik aksesuarai gaminami su meile ir aistra vėjui. Tai yra paprastumo ir funkcionalumo kombinacija įkvėpta aistrai buriuoti” (šaltinis >>>)

Apie pačias apyrankes..

Labai smagu, kad apyrankių spalvų pasirinkimas yra gana platus. Galima rasti tiek ryškesnių (geltoną, raudoną, rožinę), tiek tamsesnių (juodą, pilką), tiek miksuotų spalvų. Taip pat renkantis apyrankę, galima pasirinkti ir sagtelės spalvą (iš sidabro, aukso, juodos ir 925 sidabro). Na, ir pilnam apyrankės suasmeninimui galima paprašyti graviravimo.

Apyrankės tinka tiek vyrams, tiek moterims. Apyrankės dydis reguliuojasi, tad gali būti pritaikomas kiekvienam. Pavyzdys kaip tai atrodo ant mano rankos:

SHKERTIK ant mano rankos

Kūrėjas neketina savo produkcijos padaryti labai masinės, nes mano, kad jei tokias apyrankes nešios visi, tada dings prekės išskirtinumas, dėl kurio šios apyrankės ir tapo populiarios šiuo metu.

Kainos.. Pati apyrankė kainuoja 15 eurų, tada pirmasis kainos šuolis priklauso nuo sagtelės. Už sidabrinę nėra priemokos, už auksinę ir juodą + 5 Eur, už 925 sidabro + 60 eurų. Graviravimas kainuoja 5 Eur (tekstas gali būti iš 9 simbolių). Apyrankė gali būti nusiųsta tiek bet kur Lietuvoje, tiek ir į užsienį.

img_0818