Plokštinės raketų bazė

Nors apie Plokštinės raketų bazę paskutiniu metu buvo rašyta ir kalbėta daug kur, tačiau bent jau man vis dar sunkiai suvokiama, kad Lietuvoje iš tiesų veikė tokia bazė, iš kurios galėjo būti paleistos vidutinio nuotolio (iki 2 tūkst. km) termobranduolinės raketos, kurių kryptys kas 3-4 metus buvo keičiamos (jos buvo nukreiptos į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją, Turkiją).

Bazės istorija

Bazė statyta nuo 1960 m. rugsėjo iki 1962 m. gruodžio 31 d. Bazės statyboje per 2 metus dalyvavo viso apie 10 000 kareivių, daugiausia estų. Prieš pradedant įrenginėti bazę, iš apylinkių buvo iškelti visi gyventojai.

1978 m. JAV žvalgybos tarnyboms sužinojus apie bazės vietą, vasarą iš bazės ginkluotė buvo išvežta, pasitraukė TSRS kariai. Po nepriklausomybės paskelbimo ir TSRS kariuomenės pasitraukimo, statinys ilgą laiką buvo neprižiūrimas, bazėje dažnai lankydavosi metalo rinkėjai, kurie vogė viską kas įmanoma, pjaustė spalvotą metalą ir gabendavo supirkėjams.

Šiuo metu bazėje veikia militarizmo – Šaltojo karo – muziejus.

Piežastys įtakojusios bazės statybą šioje vietoje

• pakankamai didelis aukštis virš jūros lygio (beveik 170 m.);
• lengvi gruntai – smėlis (27 metrų gylio šachtas kasė kaip šulinius, kastuvais);
• mažai gyventojų (netoliese buvo keli vienkiemiai, kuriuose gyveno neturtingi žmonės, jiems už nukeltas sodybas sumokėjo 4,5 tūkst. rublių);
• iš čia buvo galima kontroliuoti visą Europą;
• netoli (apie 2 km) – ežeras, kurio vandens reikėjo raketų aušinimui paleidimo metu. Prie ežero buvo pastatyta vandens perpumpavimo stotis.

Bazės apsauga

Komplekso apsaugai buvo naudojama daugiapakopė perimetro apsaugos sistema, leidžianti užfiksuoti priešo patekimą į uždraustą teritoriją ir sunaikinti jį panaudojant aukštą elektros įtampą bei minas.

Užtvara “Tantal“ buvo elektromechaninė apsaugos sistema, primenanti paprastą spygliuotą tvorą. Tvoroje esantys davikliai užfiksuodavo perimetro pažeidimą ir perduodavo signalą į pultą. Už jos esanti sistema “Grafit“ buvo sunkiai pastebima įtempta viela – ją pažeidus sargybos pulte suveikdavo signalizacija. Arčiausiai bazės sumontuota sistema “Sosna“ buvo tanki aukšta spygliuota tvora, fiksuojanti pažeidėjo prisilietimus. Perimetro apsaugoje taip pat buvo naudota kovinė sistema P-100, kuri generuodavo 380-2000 V įtampą bei užtikrindavo pažeidėjo mirtį nuo elektros iškrovos. Kovines sistemas papildydavo minų laukai, kurių taikos metais neįrenginėjo. Perimetro sistemų aptarnavimą bei bazės apsaugą vykdė specialus kovinis dalinys.

Raketų paleidimo įtaisas

Plokštinėje pastatytas šachtinis paleidimo įtaisas yra sudėtingiausias SSRS strateginės svarbos raketinių pajėgų kūrinys Lietuvos teritorijoje.
Didelio stačiakampio ploto (80×70 m) kampuose buvo įrengtos keturios šachtos raketoms startuoti. Šachtų gylis buvo 25 m, vidutinis skersmuo – 5 m. Konstrukcija buvo daroma kruopščiai išvengiant nuokrypio nuo 90 laipsnių. Galžbetonių sienų storis siekė 2,5 m. Šachtos statybose dalyvavo ne tik karo statybininkai, bet ir metro statybų ekspertai. Nors iš pirmo žvilgsnio patys darbai nesudarė didelių keblumų, sudėtingiausia buvo ypač tiksliai pastatyti pačią konstrukciją.
Pradžioje buvo kasama nedidelė duobė, į kurią įstatydavo betoninio apvalkalo segmentą (bonią), po to iškasdavo žemes iš apvalkalo apačios, dėl ko statinio konstrukcija stūmėsi žemyn. Tada viršuje sumontuodavo kitą apvalkalo segmentą ir tai tęsėsi kol buvo pasiektas planuotas gylis. Viduje taip pat buvo montuojamas 3 m skersmens metalinis apvalkalas beveik 1 m nutolęs nuo betoninių sienelių. Toks tarpas buvo reikalingas, kad jame būtų galima sumontuoti drenažines, pneumatines užtaisymo sistemas bei įvairias kabelines trasas. Tarpas tarp apvalkalų pasitarnaudavo kaip raketos variklių dujų išmetimo sistema, o viršutinėje praplatėjančioje šachtos dalyje įkaitusios dujos išsisklaidydavo į šalis.
Šachtoje buvo įrengtas aptvertas metaliniu tinklu liftas aptarnaujančiam personalui. Šachtos dugne buvo montuojamas raketos R-12 paleidimo stalas. Norint įkrauti ir paleisti raketą reikėjo atidaryti apsauginį, itin sunkų metalinį dangtį, judantį ant bėgių. Nors šachta buvo skirtas daugiau nei vienam raketos paleidimui, po kiekvieno starto buvo būtina atlikti ilgai trunkančius šachtos remonto darbus, todėl kovinių veiksmų sąlygomis planuota kompleksą naudoti vienai salvei. Remiantis tuo, nebuvo tikslo laikyti raketų atsargų, tad nutarta nestatyti saugojimo angarų. Raketos buvo atgabenamos ant specialių priekabų vilkikais. Jie pakeldavo raketą virš šachtos į vertikalią padėtį ir nuleisdavo ant paleidimo stalo. Po to prie raketos buvo prijungiamos degalų užpildymo magistralės, valdymo ir maitinimo kabelių gyslos. Patikrinus sistemas, patalpos buvo plombuojamos, o praėjus pusei metų buvo kartojama operacija ir raketa pakeičiama nauja. Tokiomis priemonėmis buvo siekta užtikrinti patikimą sistemos suveikimą gavus įsakymą atlikti paleidimą. Komplekso viduryje po žeme tarp keturių raketinių šachtų buvo pastatytas betoninis bunkeris, skirtas raketų valdymo įrangai ir personalui, degalų komponentų saugykloms.

Šiek tiek raketų istorijos

Pirmosios raketos buvo išrastos ir kariniais tikslais naudotos Kinijoje dar XIII a. Visgi ištisus šimtmečius už primityvią raketinę techniką buvo pranašesnė yoač progresuojanti artilerija, todėl raketinė technika nesulaukdavo didelio kariuomenės dėmesio.
Lietuvos raketų konstravimo idėjas plėtojo mokslininkas Kazimieras Semenavičius. 1650 m. išleistoje knygoje “Didysis artilerijos menas“ LDK mokslininkas aprašė raketinės artilerijos sukūrimo teoriją bei pateikė daugiapakopės raketos brėžinius.
Skysto kuro raketinio variklio išradimas bei pramonės galimybė gaminti didelio tikslumo detales leido Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pradėti masinę raketinės technikos gamybą. Šaltojo kato metais raketinė ginkluotė nukonkuravo artileriją didesniu šaudymo nuotoliu bei gebėjimu nugabenti didesnį užtaiso svorį iki taikinio.
Įvairių dydžių bei konstrukcijų balistinės ir sparnuotosios raketos buvo skirtos oro bei žemės taikiniams naikinti. Raketomis buvo ginkluota aviacija, šarvuota technika, laivynas, pernešamas prieštankines bei priešlėktuvines raketines sistemas turėjo pėstininkai. Didžiausi raketinės technikos pasiekimai buvo susiję su daugiapakopių tarpžemyninių balistinių raketų bei jų paleidimo įrangos konstrukcijomis.
Nepaisant didelės raketinės technikos įvairovės, visų raketų konstrukcija panaši. Raketą sudaro skysto arba kieto kuro variklis, erdvė su kuro komponentais, valdymo blokas bei kovinis užtaisas arba galvutė. Daugiapakopėje raketoje dvi ar trys raketos sujungiamos į bendrą konstrukciją.
Visi raketos elementai yra vienkartinio panaudojimo. Raketinė technika yra gana brangi. Vienos sparnuotosios kovinės raketos kaina gali siekti 1,5 mln USD. Pagamint tarpžemyninę balistinę raketą prireikdavo iki 300 mln. USD. Viena sovietinė raketa UR-100 sovietinei ekonomikai kainavo tiek, kiek užtektų pastatyti keturis septynių aukštų gyvenamuosius namus.

Raketos Lietuvoje

Antrojo pasaulinio karo pabaiga nesukėlė pasaulyje pacifistinių nuotaikų, net priešingai, karo metu pradėtos naudoti balistinės raketos paskatino pokario konstruktorius kurti naujo tipo ginklą, kurio naikinamojo galia neturėjo analogo praeityje. 1946 05 13 Sovietų Sąjungos Ministrų taryba priėmė nutarimą dėl reaktyvinio ginklavimosi. Kiek vėliau buvo sukurtas pirmasis tolimojo veikimo balistinių raketų junginys. Tai tapo sovietinio branduolinio ginklo eros pradžia.
1960 m. suformuotas “Smolensko“ 5-osios raketinės armijos junginiai buvo dislokuoti Pskovo ir Kaliningrado srityse, taip pat Baltarusijoje ir visose Pabaltijo respublikose. Lietuvoje buvo dislokuotos dvi minėtos armijos divizijos. Karmėlavoje išsidėstė 58-oji Melitopolio Raudonosios vėliavos Suvorovo ordino antro laipsnio raketinė divizija, o Šiauliuose stovėjo 29-oji gvardijos Vitebsko Lenino ir Raudonosios vėliavos ordinų raketinė divizija. Šiai divizijai priklausė Lietuvos teritorijoje suformuotas 79-asis “Plungės“ raketinis pulkas. 1960 m. viduryje vienas iš pulko divizionų pradėjo karinį budėjimą, disponuodamas naujuoju raketiniu kompleksu – balistinėmis vidutinio nuotolio raketomis BVNR – R-12.
1963 m. sausio 1 d. pirmą kartą Sovietų Sąjunos istorijoje “Plungės“ pulko pozicijose buvo pastatyti šachtinio paleidimo įrenginiai, į kuriuos likus metams iki oficialaus naudojimo gynybai pradžios buvo sumontuotos naujos BVNR R-12U sistemos.
58-oji “Karmėlavos“ divizija sukurta 1961 m. ir ją sudarė trys raketiniai pulkai. Jie stovėjo Tauragėje, Karmėlavoje ir Ukmergėje. Kiekvienas iš pulkų turėjo po du antžeminius divizionus.
Po balistinių raketų su 2 megatonų galios termobranduolinėmis galbutėmis dislokavimo Lietuvos teritorija tapo sovietiniu Šaltojo karo bastionu: iš viso Lietuvos teritorijoje buvo 1 šachtinis ir 8 antžeminiai divizionai, kurių bendras paleidimo įrengimų skaičius sudarė 36 vienetus. Jie nepriklausomai vienas nuo kito galėjo atlikti raketų paleidimą 2000 km spinduliu.Šios raketos išbuvo Lietuvoje apie tris dešimtečius. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje iš ginkluotės buvo pradėtos šalinti jau pasenusios sistemos R-12U, o vėliau R-12. 29-oji divizija buvo perkelta į Irkutską bei perginkluota naujomis tarpžemininio tipo raketų sistemomis. 1987 m. JAV ir Sovietų Sąjungai pasirašius sutartį dėl mažo ir vidutinio nuotolio raketų likvidavimo, buvo išformuota 58-oji raketinė divizija.

Propaganda

Politinės propagandos technologijos, plačiai naudotos Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais, nebuvo pamirštos ir Šaltajame kare. Poreikio agituoti priešo karius pasiduoti į nelaisvę nebuvo – Šaltojo karo propagandos priemonės dažniausiai buvo skirtos savajai visuomenei.
Sovietų Sąjungos propagandos tikslas buvo sukurti aplinką, kurioje kiekvienas visuomenės narys jaustųsi tarsi įgulos, kovojančios priešų apsuptyje, dalimi. Šiam tikslui pasiekti buvo naudojamos įvairios priemonės. NATO bloko šalys vaizduotos kaip turčių-kapitalistų valdomos agresyvios bei naujo karo trokštančios valstybės, o Sovietų Sąjunga – kaip stabili, progresuojanti, stiprią pramonę bei kariuomenę turinti valstybė. Kartais propagandos plakatai vaizduodavo vieną kitą sovietinės visuomenės trūkumą, tačiau juose buvo pateikiamos ne vadovybės, bet paprastų žmonių “nuodėmės“.
NATO bloko šalių propaganda telkė dėmesį į vyriausybės politikos populiarinimą visuomenėje, reaguodavo į rezonansines sovietinio režimo problemas, tarp jų – įvairius žmogaus teisių pažeidimus ar karinės agresijos atvejus. Skirtingai nuo SSRS, Vakarų šallių propagandą kūrė ne vien vyriausybės, bet ir nepriklausoma žiniasklaida ar visuomenės organizacijos – esama plakatų, kritikuojančių militarizmą bei karines invazijas į svetimas šalis.
Šaltajam karui įpusėjus, abiejų blokų propaganda telkė dėmesį į taikos temą – branduolinio karo grėsmė vaizduojama kaip didžiausias pavojus žmonijai, o branduolinė bomba – kaip abstraktus blogis nepriklausomai nuo buvusio jos savininko.
Nors dauguma Šaltojo karo plakatų jau nėra aktualūs, yra vertinama jų meninė bei istorinė reikšmė. Propagandos premonių efektyvumas leido suformuoti “informacinio karo“ strategijas, plačiai naudojamas mūsų dienomis.